(interviu su Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) pirmininku Dainiumi Radzevičiumi darytas 2010 12 07 laidai apie samizdatą (savilaidą) ir “WikiLeaks“ )
Kaip vertini organizacijos „WikiLeaks“ darbą ir jų įtaką – ne tik diplomatinių ataskaitų paviešinimą, bet tai, kas buvo viešinama pastaruosius ketverius metus?
„WikiLeaks“ darbas ir įtaka ne vienai valstybei, o pasauliui yra pirmasis tokio masto reiškinys, susijęs su paviešinimu to, ką paprastai valsybės, ypač galingos, išmoko labai gražiai slėpti nuo visuomenės. Yra formalūs reguliavimai, taisyklės, ypač tokiose valstybėse, kurios dalyvauja svarbiausiuose pasaulio sprendimuose, kalbu apie JAV, Rusiją, Kiniją, ES lyderes.
Akivaizdu, kad per pastaruosius dvidešimt metų jos labai sistemingai investavo lėšas ir žmogiškuosius resursus į taip vadinamus viešuosius ryšius, kurių dalis buvo susijusi su rodymu „akcijų atrakcijų“, įvykių nušvietimu, visa tai pateikiant kaip absoliučiai skaidrų procesą. Pavyzdžiui, invaziją į Iraką buvo leista filmuoti, rodyti, sudaromas absoliutaus skaidrumo įspūdis, [kad galima stebėti] kaip dirba valstybių, kurios daro sprendimus, aukščiausio rango politikai.
Buvo ir kita pusė, kuri buvo nematoma, apie kurią dalis žurnalistų, dalis politologų, dalis politikų ir visuomenės veikėjų nujautė, žinojo, suprato, kas vyksta, kai kas išaiškėdavo po kurio laiko. Pavyzdžiui, prisiminkime kuo remiantis buvo pradėta invaziją į Iraką ir vėliau kilusį skandalą, kai masinio naikinimo ginklų nebuvo rasta. Vienintelė problema, kad tas [paaiškėjimas] užtrukdavo gana ilgą laiko tarpą, kol netgi kai kuriais atvejais pasikeisdavo ir politiniai lyderiai, vadinasi, politinė atsakomybė nueidavo į praeitį.
„WikiLeaks“ veikla akivaizdžiai parodė, kad ne viskas, ką nori kontroliuoti valstybės, jų politikai ir atsakingų institucijų atstovai, gali būti kontroliuojama, ir XXI a. su savo technologiniais pasikeitimais ir galbūt kai kuriais socialiniais, politiniais, ekonominiais iššūkiais parodė, kad procesas nuo galimo įvyko iki jo atskleidimo gali žymiai sutrumpėti. Dar esant gyviems liudininkams, [ir savo postuose tebesant] politikams, kurie priiminėjo tuos sprendimus, gali visuomenei būti parodyta žymiai daugiau ir plačiau to, kas paprastai yra tik užkulisiuose kalbama, numanoma. [Dabar] tai pateikiama autentiškuose arba pusiau autentiškuose – čia jau galime ginčytis dėl kai kurių šaltinių – bet beveik autentiškuose šaltiniuose, tai yra, dokumentuose, jų kopijose. Tokia forma ir tokiu mastu pirmą kartą XXI a. išviešinta tai, kas iki tol atrodė kad neįmanoma išviešinti.
„WikiLeaks“ įkūrėjas J.Assange‘as suimtas Londone. Savo puslapyje „WikiLeaks“ rašo „Love it or hate it, but save it“ . Kaip svarbu žurnalistams išsaugoti „Wikileaks“ kaip šaltinį?
Čia principinė nuostata. Tarptautinė žurnalistų federacija (TŽF) ir Aidanas White‘as aiškiai išsakė nevertinimą „WikiLeaks“ etikos požiūriu ir kitais požiūriais – sakykim, ar tai žurnalistika, ar ne – bet [išsakė] pamatinius demokratinės laisvos visuomenės principus – kiekvienas turi teisę laisvai skleisti informaciją, savo mintis, nuomones, ypač kai kalbama apie viešąjį interesą. Demokratiniame pasaulyje tik teismai gali iš anksto cenzūruoti, uždrausti, arba įvykus kažkokiam paskleidimui uždaryti kokią nors žiniasklaidos priemonę arba pritaikyti atsakomybę kokiam nors žmogui.
Tuo tarpu dabar kas vyksta su „WikiLeaks“ – akivaizdu, kad persekiojimo ėmėsi net ne teisinės institucijos, kurios yra vadinamos teismais, o vyksta persekiojimas politinis, iš dalies pajungiant teisėsaugą, kuri pavaldi vykdomajai valdžiai, bet ne teisminei valdžiai. Aš manau, kad su šiuo iššūkiu akivaizdžiai nesusidoroja nė viena valstybė, kurias jau minėjau, tai yra didžiosios sprendimų priėmėjos, JAV, Prancūzija ar Didžioji Britanija. Europos lyderės, kurios dalyvauja priimant svarbiausius pasaulio ir regiono sprendimus, akivaizdžiai kol kas to egzamino nelabai išlaiko.
Bet požymių, kad taip yra, mes galėjome pamatyti ir šiek tiek anksčiau, smulkesniuose dalykuose.
Paimsiu paprastą pavyzdį prisimindamas šio rudens aktualiją. Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarcozy viešint gausiai Kinijos delegacijai su Kinijos vadovais viešai pasakė, kad nebus nė vieno interviu, jokios spaudos konferencijos, brifingo, apie šį vizitą jūs sužinosite tik iš gražiosios fasadinės pusės – kur pietavome, kur vakarieniavome, už kiek milijardų sutarčių pasirašėme, visiškai ignoruosime visuomenės teisę žinoti, ką mes iš tikrųjų šnekėjome, ir net neleisime pateikti klausimų apie jokias Tibeto laisves ar žmogaus teisių padėtį Kinijoje ir panašiai.
Tokie simptomai netgi senosiose vadinamosiose demokratinėse Europos šalyse – nerodyti to, kas vyksta, o parodyti tik fasadinę pusę. Jų mes ir anksčiau matėme smulkesniuose įvykiuose, todėl nieko nuostabaus.
Todėl dabar mes galime „mylėti arba nekęsti“ „WikiLeaks“ kaip reiškinio, bet jeigu pavyktų suvaldyti galimybę apskritai viešai kalbėti ir rodyti, ką daro skirtingų valstybių valdžios, uždaryti [tai] po devyniais užraktais ir netgi parodyti, kad galima persekioti, pasodinti į kalėjimą, demokratijai tai būtų labai didelis mūšio prieš biurokratizmą ir politikų norą valdyti vienašališkai pralošimas. Tai būtų demokratijos pralaimėjimas,
Paminėjai TŽF, dar buvo organizacijos „Reporteriai be sienų“ pareiškimas, paremiantis „WikiLeaks“, taip pat spalio mėnesį po Irako duomenų paskelbimo kelių šimtų pasaulio žurnalistų pasirašytas bendras laiškas. Lietuvos žurnalistai kol kas nieko [bendrai] nepareiškė, diskusijose girdžiu, kad „reiktų dar palūkėti“, „reiškinys vertintinas nevienareikšmiškai“, keliuose viešai publikuotuose komentaruose teigiama, kad „WikiLeaks“ yra antiamerikietiški, antivakarietiški. Ar mes Lietuvoje praktikuojame kokią nors kitokią žurnalistiką?
Ne. Klaidingas požiūris, kad „Lietuva nereaguoja“. Lietuvos žurnalistų sąjunga yra TŽF narė. TŽF susideda iš atskirų nacionalinių organizacijų, ir tai, ką sako Aidanas White‘as […], atspindi žurnalistų nacionalinių sąjungų požiūrį.
Ar kalbėjote apie tai Lietuvos žurnalistų sąjungos suvažiavime?
Ne, nekalbėjome.
Tai mes nepatikrinome, ar tas požiūris atspindi..?
TŽF veikia nacionalinių žurnalistų sąjungų pagrindu. Tai ką sako TŽF yra visų žurnalistų nacionalinių sąjungų pozicija.
…formaliai. Kalbu apie sąmoningą suvokimą…
Nebūtinai kiekviena žurnalistų sąjunga atskiroje šalyje svarstė savo suvažiavimuose, tarybose, valdybose. Kaip kiekvienoje šalyje vyksta, nėra iš tikrųjų jokio skirtumo, tai nėra formalizuota procedūra, kad kiekviena šalis turi dėl „WikiLeaks“ priimti sprendimą. Kadangi „WikiLeaks“ yra globalus reiškinys, tai galime veikti tik globaliai. Kitaip negalėsime paveikti šito reiškinio. Tai, kad atskiri žurnalistai Lietuvoje turi skirtingas nuomones, yra visiškai logiška, Europoje lygiai taip pat žurnalistai turi skirtingas nuomones dėl „WikiLeaks“ veiklos, dėl profesinės etikos, jeigu tokia yra ir jeigu vertinsime [jų veiklą] kaip žurnalistiką. Kiti vertina, kad tai nėra žurnalistika.
TŽF išreiškė poziciją dėl teisės skleisti informaciją ir cenzūros, LŽS visiškai palaiko šią poziciją, mes galime ją dar multiplikuoti keletą kartų, bet nematau poveikio dėl to, kad LŽS dar specialiai dubliuotų ir sakytų viešai… O žurnalistai turi teisę [į savo nuomones] ir taip bus, kad „WikiLeaks“ nebus vienareikšmiškai vertinami. Pati minėjai – „galite nekęsti mūsų, galite mylėti“. Bus vertinama labai skirtingai, nes tai yra reiškinys, o reiškinys vienareikšmiškai negali būti vertinamas
Aš ne apie vienareikšmiškumą, o apskritai [apie Lietuvos žurnalistų reakcijos nebuvimą]…
Lietuvos žurnalistai pakankamai aktyviai sureagavo. Pradedant Artūru Raču, kuris labai greit sureagavo – įvertino mūsų Užsienio reikalų ministerijos skubų pranešimą apie tai, kad viskas ten gali būti netiesa, mačiau ir Audriaus Matonio komentarą, ir kitų kolegų, tai yra, tie, kas […] formuoja arba dalyvauja pagrindinėse žinaisklaidos priemonėse, jie vienokią ar kitokią nuomonę reiškė. Ar tai turi užimti visą mūsų kievienos dienos kalbėjimą? Aš abejoju.
Dainius Radzevičius yra LŽS pirmininkas, LRT tarybos pirmininkas, rašo tinklaraštį.
Žmonės ir idėjos 