Su dr.Audriumi Šimaičiu radijo studijoje kalbėjomės šeštadienio rytą (2011 02 19) prieš jam išskrendant atgal į Jungtinę Karalystę po intensyvios savaitės Lietuvoje. Kartu su bendraminčiais dr.A.Šimaitis keliavo po Vakarų Lietuvos ligonines pristatydami naują piliečių žurnalistikos projektą ir diskutuodami apie šiuolaikinę gydytojo darbo sampratą bei sveikatos apsaugos reformą.

Kaip gimė “Vakarų Lietuvos medicina”?

Visada kai pradedi kokią nors veiklą iš pradžių atrodo labai sunku skintis kelią į priekį, ir dauguma netiki, kad galima ką nors padaryti ir nuveikti. Tačiau aš manau, kad reikia daug atkaklumo, pasiryžimo, turėti aiškią viziją, ko tu nori. Jeigu eini tuo keliu, tai dažnai keliai netikėtai atsiveria, atsidaro durys, atsiranda žiniasklaidos priemonės, [kurios] pamato tą veiklą, ir visada atsiranda žmonių, kurie nori eiti drauge.

Būtent tokiu būdu ir gimė „Vakarų Lietuvos medicina“. Tai bendras projektas, esame keturi šito  internetinio portalo apie Lietuvos sveikatos apsaugą, gal labiau akcentuojant Vakarų Lietuvos klausimus, steigėjai. Genovaitė Privedienė – žurnalistė iš Vakarų Lietuvos, daugybę metų dirbanti Klaipėdoje ir daug metų besidominti sveikatos apsauga, nuostabi šitos srities profesionalė. Mes su ja bendradarbiaujame ir draugaujame jau 10-15 metų, ilgametis bendradarbiavimas ir pagimdė idėją, kad reikia steigti „Vakarų Lietuvos medicinos“ portalą.

Idėja steigti portalą gimė po to, kai po mano skelbiamų spaudos straipsnių vienas iš ligoninių vadovų, turbūt pasijutęs esąs mano aprašomų straipsnių prototipas, prisistatė į vieną iš žiniasklaidos priemonių ir prašė, kad nebūčiau spausdinamas. Čia vienas iš atvejų, kuris parodo, kad vyr.gydytojai piktnaudžiauja valdžia ne tik ligoninėse, bet gali daryti milžinišką įtaką ir žiniasklaidai.

Iš to epizodo supratau, kad reikia bandyti ieškoti naujų priemonių ir naujų būdų. Apie tai pradėjome diskutuoti su Genovaite Privediene dar prieš metus laiko, ir palaipsniui šitą idėją vystėme. Visada atrodo labai sunku – nuo ko pradėti, juk mes tokių dalykų nesame niekada gyvenime darę! Ilgą laiką dvejojome, galvojome, mąstėme, kol vasarą staiga – va, atsidaro netikėtai durys!- tą idėją papasakojome vienai šeimos gydytojai. Tai šeimos gydytoja Birutė Jankuvienė iš Klaipėdos, nuostabi daktarė, labai mėgstama ir pacientų, ir kolegų, Klaipėdoje žinoma gydytoja, ji taip pat prisidėjo prie šitos iniciatyvos ir pasiūlė advokatę Indrę Butvilę. Ir staiga mes susibūrėme – keturių žmonių kolektyvas, kuris vysto šitą idėją ir toliau, portalas veikia, ir tikrai nuostabu, kad atsirado Klaipėdoj tokių žmonių, kurie nori kurti tokią nepriklausomą žiniasklaidą, kur kiekvienas gali laisvai reikšti savo nuomonę.

Kodėl tai svarbu?

Norint įgyvendinti realius pokyčius pats svarbiausias dalykas –  kad žmonės dalyvautų tuose pokyčiuose. O tam kad dalyvautų pokyčiuose visų pirma žmonės turi galėti ir norėti laisvai reikšti mintis, savo pasiūlymus. Be šito sistema niekada neveiks. Neįmanoma pokyčių įgyvendinti vien tik iš viršaus.

Jeigu imsime šitą [Sveikatos apsaugos] reformą, kurią pradėjo eksministras [Algis] Čaplikas ir toliau vysto ministras [Raimondas] Šukys – be jokių abejonių lovų mažinimas ir ta struktūrinė reforma buvo būtini ir reikalingi, idealiu atveju tas turėjo būti padaryta prieš dvidešimt metų. Apskritai tai teigiamas žingsnis, tačiau  iš esmės jis gydytojų lygmenyje, slaugytojų lygmenyje plataus ir visapusio palaikymo tikrai neturi, o neturi būtent dėl to, kad žmonės nesijaučia laisvi.

Gydytojai ir slaugytojai gyvena uždaroje sistemoje, kur problemos yra aptariamos tiktai uždarose patalpose, tarkime, kambaryje. Išėjus už durų, visi staiga praranda amą ir nebenori šnekėtis nei kalbėti. „Vakarų Lietuvos medicinos“ tikslas ir yra skatinti žmones atsiverti, skatinti kalbėti konstruktyviai, konstruktyviai reikšti kritiką, ir ne tik, nes turbūt Lietuvoj kritikuojančių žmonių yra nepaprastai daug, kritikuoti yra lengva, tačiau pirmas dalykas – kritika turi būti konstruktyvi, o antras dalykas, ir manau, esminis, kad po kritikos turi sekti pasiūlymas – o ką daryti toliau? Turbūt netgi ir to neužtenka, idealiu atveju jeigu tu pasiūlai, tai turi ir veikti.

Viskas prasideda nuo pokalbio, nuo atviro pokalbio, kuris turi vesti link pasiūlymo ir link veiksmo. Vienas iš mūsų „Vakarų Lietuvos medicinos“ šūkių ir yra „Keiskimės ir kurkime drauge“.

Kokia reakcija į šį portalą?

Reakcija buvo labai nebloga, jau pačią pirmą dieną apsilankė 500 lankytojų. Sulaukėme daugybės atsiliepimų iš kitų žiniasklaidos priemonių, netgi trys stambiausi portalai, kurie rašo Lietuvos sveikatos apsaugos tema, siūlė bendradarbiauti. Visą šitą savaitę „Vakarų Lietuvos medicinos“ komanda važinėjo po Vakarų Lietuvos ligonines, tai buvo ir Mažeikiai, ir Telšių ligoninė, Jurbarko ligoninė, Plungės, susitikome su pacientų organizacijomis, mūsų komandos atstovė advokatė Indrė Butvilė pristatė portalą slaugytojų konferencijoje, kuri vyko vasario 18 d.

Akivaizdu, kad žmonėms to labai reikia, jie labai aktyviai reiškė savo nuomones kai diskutavome apie šiuolaikinę gydytojo darbo sampratą, kadangi mes pristatinėjome ne tik portalą – kiekviename iš susitikimų padariau pranešimą apie šiuolaikinę gydytojo darbo sampratą, kuri apima daug daugiau aspektų, negu šiais laikais atlieka gydytojas. Akivaizdu, kad apsikeitimas ta informacija yra būtinas ir reikalingas.

Kokia ta šiuolaikinė gydytojo darbo samprata?

Jeigu pažvelgsime į šiuolaikinio gydytojo darbą, Lietuvos atveju suvokimas gana siauras. Gydytojo darbas suvokiamas kaip diagnozės nustatymas ir gydymo paskyrimas. Tačiau šiuolaikinė gydytojo sąvoka apima daug plačiau. Šiuolaikinis gydytojas taip pat turi dalyvauti ir sveikatos apsaugos vadybos, sveikatos apsaugos valdymo ir sveikatos apsaugos paslaugų kūrime. Visam tam reikalingas laikas. Tai turėtų atsispindėti gydytojo kontrakte.

Jeigu mes pažiūrėsime į mano kontraktą Anglijoje, jis yra 1,2 etato. Pagal lietuvišką suvokimą dirbčiau turbūt nesustodamas 47 valandas prie ligonio lovos, arba priiminėčiau ligonius ambulatoriškai, arba dirbčiau operacinėje.

Tuo tarpu Anglijoje iš tų 47 valandų  tik tris pilnas darbo dienas dirbu su pacientu – arba operacinėje, arba konsultuoju ligonius ambulatoriškai, arba dirbu ligoninės palatose. Likusį laiką tvarkau dokumentaciją, dalyvauju įvairiausiuose posėdžiuose, kur mes svarstom ligoninės gyvenimo reikalus, užsiimame kokybės kontrole, savo darbo vertinimu, darbu su jaunaisiais gydytojais, taip pat mokomuoju darbu su žmonėmis, kurie dar mokosi medicinos fakultetuose arba medicinos mokyklose. Kitaip tariant, Lietuvoj yra ignoruojamos iš dalies ar nesukurtos tokios struktūros, kurios leistų gydytojams reikštis kitose sveikatos apsaugos baruose, ne tik tiesioginiame gydyme.

Tai šiek tiek primena žurnalistų situaciją, kai manoma, kad žurnalisto darbas yra tiesiog rašyti straipsnius. Bet yra daug kitų jo darbo aspektų – kad ir visuomenės informacinis raštingumas [jo sklaida]. Jeigu visuomenė nemato žiniasklaidoje veikiančių mechanizmų – tai blogai. Dirbti su visuomene taip pat yra žurnalisto darbo dalis. Ar tai nėra bendra situacija daugeliui darbų – jeigu industrinės visuomenės žmogus yra vienos nusmailintos funkcijos darbininkas, tai dabar jis  turi atlikti daug funkcijų. Štai Jūs esate ir medikas, ir aktyvistas, ir labai geras žurnalistas. Galbūt šiandien žmogus turi būti „platesnis“?

Taip, tam absoliučiai pritariu. Tai ne tik medicinos srityje, tai šiuolaikinės visuomenės reikalavimas – gyvename tokioje visuomenėje, kurioje neužtenka siaurai išmanyti savo sritį. Labai geras žodis, nežinau, kaip išversti jį į lietuvių kalbą – „multitasking“. Tampame žmonėmis, kurie atlieka daugybę skirtingų užduočių.

Būtent dėl to yra skirtingi terminai – kvalifikacija ir  kompetencija. Lietuvos gydytojai yra kvalifikuoti, tai yra, jie moka gydyti, nustatyti diagnozes, tačiau kompetencija yra platesnė sąvoka, kuri apima būtent vadybos principus, sveikatos apsaugos procesų valdymą, dalyvavimą sveikatos apsaugos paslaugos kūrime, bendravimo įgūdžius, bazines psichologines žinias. Šito Lietuvos gydytojams labai trūksta.

Tą labai greitai pajunti, kai išvyksti į užsienį. Konkretų gydomąjį darbą Lietuvos gydytojai atlieka tikrai neblogai, tačiau kada atsiduri Vakarų sistemoje, tikrai jauti, kad kompetencijos, tai yra įgūdžių kitose srityse, labai trūksta. Pirmus trejus ketverius metus kai sėdėdavau mūsų kardiologijos departamento ir ligoninės įvairiuose komitetuose, posėdžiuose, aš nieko nesuprasdavau apie ką kalbama – sakau visiškai atvirai. Aš tik supratau, kad čia labai įdomu, ir kiekvieną žodį gėriau, mokinausi. Trejus ketverius metus mokiausi ne kvalifikacijos, dėl jos jokių problemų nebuvo, mokiausi kompetencijos plačiąja prasme. Tas žinių bagažas, ta patirtis man tapo tikrai neįkainuojamu dalyku ir tuo labai noriu pasidalinti su visais Lietuvos gydytojais.

Kai kalbėjome vasarą, dar nebuvo įvykęs viešas Klaipėdos forumas [dėl ligoninių sujungimo]. Atrodė, kad yra lyg ir  mirties taškas, Sveikatos apsaugos ministerija ir savivaldybė nelabai bendrauja, ligoninių jungimas-nejungimas užstrigęs, ir jeigu įvyks tas viešas forumas, reikalai pajudės. Jums pavyko jį suorganizuoti, ir?

Taip, jį mums pavyko suorganizuoti, tai didžiulis Klaipėdos savivaldybės nuopelnas. Kas įdomiausia, būtent to forumo metu, kur dalyvavo apie 40 įvairiausių organizacijų atstovų ir buvo akivaizdi bendra, vieninga forumo nuomonė, kad Klaipėdai reikalingas trečias Lietuvoje medicinos mokslo ir studijų centras, reikalinga Klaipėdos universiteto ligoninė, tolygi Vilniaus ir Kauno medicinos centrams. Tam viešai – yra ir vaizdo įrašai – pritarė [Sveikatos apsaugos] ministerija, ministerijos atstovas [Martynas] Marcinkevičius pasakė kalbą, kur akivaizdžiai palaikė šitą idėją ir sakė, kad reikia daryti konkrečius žingsnius, žengti šita linkme. Tačiau po to staiga viskas nutilo ir nieko neįvyko.

Vienas iš forumo pasiūlymų buvo kad Klaipėdos miesto savivaldybė ir Klaipėdos meras kreiptųsi į ministeriją, jog būtų inicijuojamas įstatymas, nes reikalingi tam tikri įstatymo pakeitimai, kad tai įvyktų, ir ministerija žadėjo kreiptis į Seimą, kad būtų einama šita kryptimi, tačiau nieko neįvyko.  Man labai keista. Juk tai iniciatyva, kuri kilo iš apačios, tai žmonių iniciatyva, puiki iniciatyva, kuriai ministerija formaliai pritarė, ir jeigu nėra žengiami žingsniai toliau, tai tas be jokios abejonės gimdo nusivylimą valstybės institucijomis. Klausimas – kodėl jos tyli. Į tą atsakyti gali tik jos*.

Kokie pasikeitimai vyksta gydytojų bendruomenėje? Ar jie vyksta? Rudenį Vilniuje Jūsų organizuotame medikų susitikime dalis gydytojų kalbėjo apie baimę, apie tai, kad gydytojai yra atleidžiami iš darbo, kai pradeda kalbėti.

Baimė – akivaizdus dalykas, kuris tiesiog sukaustęs medikų bendruomenę. Tą baimę skatina vyr.gydytojai. Įsivaizduokite, kaip šiuolaikinėje visuomenėje, kai vyksta Klaipėdos forumas ir kai vienas iš iniciatyviausių žmonių Vakarų Lietuvoje prof.Algimantas Kirkutis, kuris daug prisidėjo prie šito forumo organizavimo, vyr.gydytojo nėra išleidžiamas į forumą. Čia Klaipėdos ligoninės vyr.gydytojas Jonas Sąlyga. Mes apie tokius veiksmus esame girdėję tik sovietiniais laikais. Dabar vyko Klaipėdos slaugytojų konferencija, į kurią buvau pakviestas paskaityti pranešimo, būtent šitos ligoninės vyr.gydytojas Jonas Sąlyga „nerekomendavo“ slaugytojams atvykti į šitą konferenciją. Organizavau viešą susitikimą su gydytojais Klaipėdos viešbutyje, gydytojams taip pat buvo „nerekomenduota“ atvykti. Tai netiesioginis grasinimas gydytojams, maždaug – jeigu jūs ateisite gali būti imtasi priemonių, tokia šių pareiškimų potekstė.

Tikrai keista, kad nepriklausomoj Lietuvoj draudžiama susitikti su tam tikrais žmonėmis neformalioje aplinkoje, tai tiktai iliustracija, kaip Lietuvos sveikatos apsaugoje gajus sovietinis mentalitetas. Nors atrodo Sovietų Sąjunga jau griuvo prieš dvidešimt metų, tačiau – mažiau ar daugiau – daugumoje ligoninių yra panaši atmosfera.

Mane labai maloniai nustebino dauguma Vakarų Lietuvos periferinių ligoninių, kur tos atmosferos tikrai akivaizdžiai nesijautė, ypač Mažeikių, Telšių, Jurbarko ligoninėse ir Plungės ligoninėje vyko labai atvira diskusija, žmonės nebijojo pasisakyti ir atvirai dalyvavo diskusijose, ir vyr.gydytojai, ir tikrai matosi, kad gydytojams to labai reikia – diskusijos, ką daryti ir kaip eiti toliau.

Pasakyti, ką daryti, dabar labai sudėtinga. Manau, viskas prasideda nuo tokių mažų diskusijų ir tik jose diskutuojant, bendraujant ir veikiant kartu mes galime atrasti kelią, kuriuo būtų galima žengti į priekį.

Yra požiūris, kad sveikatos apsaugos institucijoms – kaip ir švietimo – turėtų vadovauti vadybininkai, esą taip būtų galima išardyti tas galios piramides.  Jūs kalbate apie kolektyvinį valdymo modelį.

Pavyzdžiui, Anglijoje kad būtų ligoninės vadovas – jis vadinamas generaliniu direktoriumi – nė vienos nėra ligoninės, kuriai vadovautų gydytojas. Aišku, čia diskusinis dalykas, ar turi vadovauti gydytojo kvalifikaciją turintis žmogus, ar sveikatos apsaugos vadybininkas.

Mano nuomone, turi vadovauti sveikatos apsaugos vadybininkas. Generalinio direktoriaus ar direktoriaus vaidmuo yra visų pirma susijęs su vadyba, jis nieko bendra neturi su medicina, svarbu tik kad būtų generalinio direktoriaus pavaduotojas medikas, kuris žinotų medikų bendruomenės gyvenimą, faktiškai pavaduotojas tvarko medicininius reikalus.

Tačiau akcentuočiau kitą dalyką. Problema gal ne kas vadovauja, vadybininkas ar medikas. Problema, kad sukurtas vienasmenis valdymo modelis ir vyr.gydytojo galios praktiškai šiuo metu Lietuvoje yra neribotos. Analogo turbūt nerasime Lietuvoje nei vienoje kitoje struktūroje. Taip atsitiko dėl to, kad vyr.gydytojai visada turėjo per daug valdžios, ir veikiant lobizmui blogąja prasme jie susikūrė patys tokių įstatymų, kurių jie norėjo. Kitaip tariant, nebuvo galios balanso tarp medikų, visuomenės ir vyr.gydytojų įtakos.

Jeigu pažiūrėsime į dabartines valdymo struktūras, ligoninėje yra Steigimo taryba ir Gydymo taryba. Atrodytų, kad šitos tarybos turėtų turėti sprendžiamojo balso galią, tačiau pagal įstatus, pagal įsakymus jos neturi jokios sprendžiamosios galios. Jos turi tik patariamąjį, rekomenduojamąjį balsą. O ką reiškia Lietuvoje patariamasis balsas? Nieko.

Dar įdomiau, jeigu pasigilinsime į įstatus, tai visa Gydymo taryba yra skiriama vyr.gydytojo, ir jis gali bet kada juos atšaukti. Tai įsivaizduokite, vyr.gydytojas skiria žmones, kurie jam gali patarti. Lygiai taip pat su Steigimo taryba – daugiau negu pusę narių į ją skiria vyr.gydytojas, ir vėlgi Steigimo taryba turi tik patariamąjį žodį.

Turbūt Lietuvoje, o ir kitur Europoje nėra tokios valstybės, kurioje tam tikras segmentas žmonių turėtų išskirtines teises neišeiti į pensiją. Vyr.gydytojai turi teisę dirbti iki gyvos galvos. Tai arba padarome visuomenėj kad taip visiems yra, arba nedarome niekam, kuo ypatinga šita žmonių kategorija, kuri turi teisę dirbti tiek, kiek jie nori? Aš manau, kad šita situacija turėtų pasikeisti.

Apie kolektyvinį valdymo modelį –  nors aš gal esu garsiausiai girdimas, nes šitą mintį gana plačiai viešinu ir kalbu, tačiau šitą mintį turbūt kad dar anksčiau prieš mane išsakė Sveikatos apsaugos ministerija. Jeigu pažiūrėsime į Sveikatos apsaugos sistemos pertvarkos metmenis, ten aiškiai parašyta, kad reikia kurti ligonių vadybos ir kitus kolektyvinius modelius tam, kad būtų apribotas vyr.gydytojų vienasmenis valdymas – tai citata iš Sveikatos apsaugos sistemos pertvarkos metmenų. Ministerija suvokia tai, tačiau klausimas, kodėl ji nedaro konkrečių žingsnių kad spręstų šitą klausimą?

Pokyčiai tikrai ateis. Kaip – labai sunku numatyti, tačiau jeigu mes pažvelgsime plačiau ir mąstysime apie Lietuvos praeitį – kokia stipri buvo Sovietų Sąjunga, ji vis tiek griuvo. Jeigu pažiūrėsime į dabartinę istoriją – Egipto režimas, kuris 30 metų buvo sukaustytas vieno ar kelių žmonių klikos, griuvo. Šitas mentalitetas ir šitas valdymo būdas, kuris dabar yra Lietuvos medicinoje, tikrai grius, situacija keisis, o kaip – neįmanoma atsakyti. Manau, kad čia svarbų žodį tars ne tik gydytojų bendruomenė, bet ir pacientai, ir apskritai visuomenė. Tiek ministerijos pareigūnai bus priversti daryti pakeitimus, tiek patys vyr.gydytojai ir gydytojai suvoks, kad reikia keistis.

Vienas iš faktorių, kuris bus labai svarbus, tai artimiausia ateitis finansine prasme. Juk žinome, kad pasaulyje artimiausius 4-5 metus valstybės neturės daugiau pinigų sveikatos apsaugai dėl finansinės krizės, kuri šiuo metu purto visą pasaulį.

Jungtinės Karalystės ekspertai paskaičiavo, jog norint išlaikyti esamą padėtį, tokią kaip dabar yra Anglijoje, per artimiausius ketverius metus reikės [papildomų] 25 mlrd. svarų. Bendras Jungtinės Karalystės sveikatos apsaugos biudžetas yra 80 mlrd. svarų. Jeigu sistema netaps efektyvesnė, tai po 4-5 metų tiek gydytojai, tiek pacientai gyvens blogiau. Anglai jau dabar supranta, kad reikia gerinti sveikatos apsaugos efektyvumą.

Jeigu mes pervesime šitas proporcijas į Lietuvą  – Lietuva nėra išimtis, visos sveikatos apsaugos sistemos susiduria su šituo klausimu – jeigu reikėtų  ketvirčiu ar trečdaliu daugiau pinigų po ketverių metų kad išlaikytume tą ką turime, tai Lietuvai reikės [papildomai] mažiausiai 1-1,5 mlrd.Lt, kad turėtume tai, ką mes dabar turime, tai yra tam, kad situacija neblogėtų. Šiųmetinis sveikatos apsaugos biudžetas – 4 mlrd. Lt.

Būtent tam, kad padidintume sveikatos apsaugos efektyvumą, turime įtraukti gydytojus, pacientus ir slaugytojus. Kad būtų sukurti tokie darbo modeliai, kuriuose jie galėtų reikšti mintis ir aktyviai dalyvauti kuriant ir gerinant efektyvumą.

Nes efektyvumo nepagerinsi tik nuleisdamas iniciatyvas iš viršaus. Efektyvumą galima pagerinti tik tuomet, kai įtrauki plačią gydytojų ir slaugytojų bendruomenę. Būtent tai ir bus viena iš tų jėgų, kuri vers keisti vadybos ir darbo organizavimo modelius. Skatinčiau aktyviai dalyvauti, reikšti savo mintis, skaityti, galvoti. Galima rašyti savo tinklaraščius, galima daug dalykų daryti, galima diskutuoti, veikti ligoninės ribose, kelti tas problemas, kad į sistemą reikia įnešti daugiau atvirumo, skaidrumo.

Kai grįžtate Lietuvon, gyvenate labai aktyviai, susitikimai, paskaitos – ar pavargstate per tas dienas, kol čia būnate?

Šis vizitas tam ir skirtas, noriu, kad būtų išnaudojama kiekviena minutė kiekvienos dienos, susiplanuoju taip darbotvarkę, kad iš ryto atsikėlęs pagalvoju – ir ką aš čia padariau?!.🙂

..o kai sėdate į lėktuvą skristi į Angliją, galvjate – och, pagaliau baigėsi!..

… pagaliau baigėsi, bet kartu ir didžiulis džiaugsmas ir netgi palaimos jausmas, kad tenka dalyvauti šituose procesuose. Priimu tai kaip dievišką palaimą ir džiaugsmą. Manau, tai privilegija, kad gali dalyvauti tokiuose procesuose ir kurti kažką naujo. Priimu tai kaip dovaną.

Skaičiau feisbuke, kad Jūsų žmona juokauja, jog kardiologija Jums jau kaip hobis tik.🙂

Tai atsitiko tada, kai gavau pasiūlymą iš vilnews.com portalo būti vienu iš žmonių, kurie globos sveikatos apsaugos temas. Kai žmonai parodžiau el.laišką iš portalo įkūrėjų,  ji sako – tau turbūt reikia jau mesti mediciną ir pereiti prie žurnalistikos. :)  Manęs ir Klaipėdoje jau klausia, ir taip gana rimtai, sako – tai  gal pereisi? Sakau – kad ne dar.

Kokie Jūsų planai toliau?

Mano visos jėgos ir visi planai buvo iki šito vizito. Net neįsivaizduoju, kas bus toliau. Norisi pirma grįžti į šeimą, į kasdienybę, tada galvosim, žiūrėsim ir tikrai veiksime toliau. Manau, kad mes tikrai galime ir turime kurti naują Lietuvą, kitokią Lietuvą, kuri keičiasi, yra gyvybinga, trykšta gyvenimu, ir tikrai mes galime tai padaryti visi drauge.

* – Sveikatos apsaugos ministerijos viešųjų ryšių tarnyba parašė, jog ministro patarėjas M.Marcinkevičius šią savaitę išvykęs, su juo pakalbėti bus galima pirmos kovo savaitės pabaigoje.

Dr.Audrius Šimaitis yra Jungtinės Karalystės Kornvalio Karališkosios ligoninės kardiologas konsultantas, sveikatos reformos aktyvistas, vienas iš portalo “Vakarų Lietuvos medicina” steigėjų.

Interviu naudotas laidoje, transliuotoje 2011 02 23