Meno ir socialinės praktikos centras MOKS Pietų Estijos kaime Mooste veikia dešimt metų. 40 km nuo antro pagal dydį Estijos miesto Tartu įsikūrusiame meno centre gyvena ir kuria iš užsienio atvykę menininkai, vasarą kaime vyksta meno simpoziumai,  MOKS-iečiai rengia paskaitas ir seminarus miestuose. Šiemet MOKS organizuoja vieną iš tarptautinių Talino – Europos kultūros sostinės projektų, garso meno ir architektūros įvykių ciklą „Tuned City“.  Apie šiuolaikinį meną kaime, kultūros decentralizavimą ir kūrybos svarbą auginant bendruomenę – pokalbis su estų menininke Evelyn Müürsepp ir amerikiečių menininku John Grzinich.

Kaip įkūrėte MOKS-ą?

Evelyn Müürsepp: Viskas prasidėjo atsitiktinai. Dalyvavau menininkų rezidentūros programoje Suomijoje. Pirmą kartą pagyvenau užsienyje ir pamačiau, kas yra menininko rezidentūra [kai menininkas kuriam laikui atvyksta į priimančią organizaciją, apsigyvena ir kuria – A.Č.].  Žmogus, kuris Suomijoje tą organizaciją valdė, buvo susižavėjęs rezidentūros idėja ir skatino mane – kodėl nepadarote ko nors panašaus Estijoje? Labai daug diskutavome apie tai, kas yra rezidentūra, pirmą kartą susidūriau, kad menininkai gali turėti savo erdvę ir ją valdyti.

Kai grįžau iš Suomijos, papasakojau tą idėją vienai savo draugei, irgi menininkei, su kuria jau buvome organizavę kartu visokiausių renginių. Iki tol tai buvo vietinės reikšmės įvykiai, mums pačioms ir mūsų draugams. Turėjome patirties, kaip organizuoti mažus renginius, o Suomijoje supratau,  kad jeigu nori turėti patalpas, tai reikia pinigų, ir viskas priklausys nuo to, kiek mes norėsime plėstis ir organizuotis. Nusprendėme įkurti nevyriausybinę organizaciją ir ieškoti pinigų fonduose. Pradėjome nuo nulio, išmokome ieškoti paramos.

Tuo metu dar nebuvome nusprendusios, kur norėtume įsikurti, dairėmės poroje vietų. Pati esu iš mažo kaimo. Mano draugė, kuri buvo iš kaimyninio kaimo, savo kaime rado patalpas. Pasiūlėme tą idėją vietos seniūnui. Man regis, seniūnas iki galo nesuprato, ką ketiname daryti, bet jis yra iš tų žmonių, kuriems patinka sakyti „taip“.  Jam smalsu visokie įdomūs dalykai, jis pasakė – gerai, imkite tas patalpas, kodėl gi ne.  Mooste kaime gyvena apie 500  žmonių.

Tada dar ir pačios nežinojome, kokia kryptimi norime judėti, buvome jaunos, neturėjome jokios patirties,  mokėmės pačios iš savęs – kaip susiburti, kaip ieškoti pinigų, kaip įtraukti žmones. Norėjome užmegzti ryšį ir su vietos bendruomene.

Kokia buvo kaimo žmonių reakcija?

E.M.: Nuo pat pradžių svarstėme, kaip įtraukti vietinius žmones. Pradėjome kaime rengti parodas. Kai kurie žmonės atėjo, bet kaime meno suvokimas buvo toks, kad menas tai koks nors gražus paveikslas, kurį galima suprasti, arba graži skulptūra. Todėl atėję žmonės truputį sutriko, jie iš tiesų negalėjo suvokti, ką mes čia darome. Bėgant metams ir padedant menininkams, kurie atvyko į mūsų rezidentūrą kurį laiką gyventi ir kurti, supratome, kad nieko nebus, jeigu tik rengsime parodas. Supratome, kad reikia pasiekti tam tikrą kalbėjimosi tašką, tai reiškia, kad turime ne tik rodyti ir siūlyti, bet taip pat ir priimti žmonių idėjas.

Meno centras pradėjo veikti prieš dešimt metų, o rezidentūros programa – prieš aštuonerius. Jau koks trečias menininkas – rezidentas pabandė dirbti su vietos bendruomene.  Pradėjo nuo labai mažų žingsnių, o mes, kurie MOKS-ą valdome, geriau supratome, kaip elgtis kaime. Laikui bėgant žmonės pradėjo mus priimti. Žinau, kad mažuose miesteliuose ar kaimuose gana greitai viskas gali pavirsti priešprieša, atsiranda tarsi „mes“ ir „jie“,  dvi pusės.

Antra vertus, nemanau, kad būtinai jau kiekvienas žmogus kaime turi suprasti, ką mes darome. Neketiname supaprastinti to, ką darome, visai gerai, kad išlieka tam tikras paslapties ar nesuprantamumo laipsnis, tuo pačiu tai rodo ten gyvenantiems žmonėms, kad nieko čia blogo būti keistam ir nesuprastam, moko priimti kitoniškumą.

MOKS – meno ir socialinės praktikos centras. Ką šiuo atveju reiškia „socialinė praktika“?

E.M: (juokiasi) Tai John sugalvojo, tegul jis ir paaiškina.

John Grzinich: Tai terminas, kuris man atėjo į galvą.  Nenoriu pasakyti, kad aš jį išradau, bet kai galvojau prieš šešerius metus, nebuvo jokios sąvokos, kuri aprašytų veiklą, kurią darome MOKS-e.

Pavadinau tai socialine praktika, tai iš esmės reiškia, kad norime pamatyti, kaip menas gali iš naujo atrasti ryšį su visuomene. Nes kai išeini iš specialiųjų meno zonų, pavyzdžiui, meno galerijų ar meno rinkos, tai supranti, kad menas šiandien yra reikšmingas labai mažai grupei žmonių, jis neturi ryšio su didžiąją visuomenės dalimi, nėra jai tikras. Jis visada kažkas abstraktaus, tolimo ir neliečiamo.

MOKS-o idėja yra kad menininkas pasitraukia iš sau įprasto konteksto, įžengia į Estijos kaimą ir pamato, ką jo menas reiškia tame kontekste, toje vietoje. Tai labai sveika, nes skatina žmones kelti klausimus, apklausinėti viską, ką jie supranta apie meną, ką jie mano esant menu. Geriausias būdas – padaryti meną socialiniu procesu, kad jis turėtų visuomeninę funkciją, suartintų žmones ir pradėtų diskusiją, o ne nustatytų ribas ir atskirtų.

Koks galėtų būti pavyzdys? Kokiu būdu menininkas dalyvauja bendruomenėje? Kaip provokatorius? Kaip katalizatorius?

 E.M.: Yra labai daug skirtingų būdų koks gali būti menininko ryšys su bendruomene. Vienas iš tiesioginių ir suprantamų  pavyzdžių yra kai menininkas dirba tiesiogiai su bendruomene, pavyzdžiui, kuria filmą kartu su kaimo teatru, arba kai menininkas dirba su mokyklos vaikais. Bet kartu gali būti ne tokių akivaizdžių sąveikos būdų, pavyzdžiui, kai menininkai, esantys ar buvę rezidentūroje, bendrauja vieni su kitais, dalinasi savo patirtimi ir savo idėjomis, tai irgi yra visuomeninis meno aspektas. Dar vienas sąveikos būdas – kai menininkas tyrinėja aplinką.

Kodėl įkūrėte MOKS-ą kaime, o ne mieste? Ne Taline ar Tartu?

E M.: Kai baigiau universitetą, kaip menininkė susidūriau su klausimu – ką dabar daryti? Iš ko man gyventi?  Reikia ieškoti darbo? Jeigu norėjau gyventi kaip menininkė, vienintelė galimybė man tuo metu buvo važiuoti į miestą ir ten daryti menininkės karjerą. Tačiau aš gana nedrąsus žmogus, užaugau kaime ir tikrai nemaniau, kad tokia galimybė man tinka.

Tuo metu kaip tik pabuvau toje rezidentūroje ir supratau, kad yra ir kitų būdų kaip išgyventi menininkams. O dėl kaimo… Mes įpratę, kad šiuolaikinis menas yra susijęs su miestu, o kaimą įprasta labiau sieti su liaudies kultūra, tradiciniais menais ir gyvenimo būdu, tačiau antra vertus miestuose menui viskas jau iš anksto numatyta ir nustatyta, visos sistemos „užsuktos“.  Bent jau man kaip estei žinant vietinę meno sceną daug lengviau pradėti viską nuo nulio ten, kur nėra jokios šiuolaikinio meno istorijos, ir pradėti kurti struktūras ten.

Tai ir yra atsakymas į klausimą, kodėl kaime – dėl asmeninio nedrąsumo,  taip pat matant tai kaip galimybę,  kad čia daug daugiau laisvės pradėti ką nors kurti, negu mieste, nes mieste turėčiau daugiau dėl visko kovoti.

Lietuvoje taip pat yra menininkų, kurie bando „decentralizuoti“ kultūrą. Antra vertus,  populiaru kalbėti apie „kūrybines industrijas“, apie „meninį arba kūrybinį verslumą”, „enterprenerystę“,  sakyti, kad menininkai turi patys mokėti susirasti lėšų savo veiklai ir galvoti apie “rinkos poreikius“. Tačiau susidūrus su tuo, kad fondų ir kitų paramos šaltinių nėra tiek daug,  vietinius kultūros aktyvistus kartais apima neviltis,  ypač jeigu jiems nepriimtinas kalbėjimas apie menininką-verslininką. Kaime įkurtas MOKS – unikalus ir Estijoje, skamba kaip tikra sėkmės istorija, koks jos receptas?

E.M.: Tai skamba kaip labai sėkmingas projektas, bet nebuvo lengva, buvo daug asmeninių dramų ir balansavimo ant bankroto ribos. Nežinau, koks sėkmės receptas…

J.G.: Daug dirbti.

E.M.: Taip, daug dirbti…

J.G.: Dirbti ir pasitikėti kūrybiškumu.Tuo tikru kūrybiškumu, o ne kūryba kaip verslo galimybe. Kūrybiškumu, kuris vėl suburia žmones ir skatina mus pasitikėti vienas kitu. Manau, kad sėkmė bendruomenės kūrimo, ir ne tik MOKS-o bendruomenės, bet ir vietinės  bendruomenės, irgi labiausiai priklauso nuo pasitikėjimo. Kai atveži užsieniečius į mažą kaimą, tai atsakai už viską, kas nutiks

Manau, kad meno pasaulyje yra labai daug baimės, žmonės patys niekuo nepasitiki, jie gyvena ir kuria labai nesaugioje situacijoje, ir dėl to nesaugumo yra linkę būti labai gynybiški.

Kaime atradau, kad tai saugi aplinka, niekas čia tavęs neteisia, bent jau tuo būdų kaip menininkai būtų teisiami meno pasaulyje miesto centre. Ir jeigu jau atsiranda pasitikėjimas, tai pamatai, kad kaimo žmonės yra labai atviri. Supratau, kad mieste yra labai daug prietarų apie tai, ką kaimo žmonės esą galvoja, ką jie esą supranta arba ko nesupranta, esą jie ten beviltiški, „kaimiečiai“ ir taip toliau.

Vos tik įveiki pirmus nesusipratimus ir neteisingas išankstines nuostatas, gali pradėti kurti, ir, kaip Evelyn sako, daug lengviau pradėti kurti ten,  kur daugiau atvirumo, kur nereikia skaitytis su visa šiuolaikinio meno istorija. Lengviau ten, kur turime švarią drobę ir kuriame savo istoriją, savo pačių istorijas, o ne pridedame jas prie jau egzistuojančių struktūrų. Tai labai jaudina ir uždega.

Atrodo, kad MOKS tai ne tik menas, bet visų pirma draugystė, žmonių ryšiai?  

E.M.: Manau, kad menas čia tik pretekstas. Gavusi tradicinį išsilavinimą meno institucijoje aš save vis mažiau ir mažiau apibrėžiu kaip menininkę. Žinoma, jeigu prisistatau žmonėms ir aiškinu kas esu, sakau, kad esu menininkė. Žodis „menas“ tai tik ženklas, kurį užsidedame. Menas šiuo atveju mums yra visi tie žmonių ryšiai, visi kasdieniai dalykai, kuriuos darome, pavadinčiau tai kūryba. Kaip tu kuri, kaip organizuoji dalykus, kaip panaudoji visas tas naujas galimybes, kurios atsiveria dirbant.

Mieste menininkas patiria kur kas didesnį spaudimą. Visi tie lūkesčiai… Kaip tu pristatysi savo darbą,  kaip jį pateiksi, kuratoriai, kurie ateina ir sprendžia apie tavo darbą, spaudimas iš kritikų ir iš auditorijos…  Vieta, kurią mes sukūrėme, MOKS,  yra ramybės sala, kur spaudimo, kad tave kas nors visą laiką vertintų, nėra. Būtent esant tokioms sąlygoms gali būti visiškai nuoširdus darydamas tai ką nori, kurdamas, ieškodamas ryšio su tuo, ką darai.

Išsivadavimas, taip. Kadangi spaudimas mažesnis, gali padaryti daugiau, esi laisvesnis. Žinoma, yra ir minusų, pavyzdžiui, pirmaisiais metais kai ieškojome fonduose pinigų savo veiklai, pabandėme papasakoti vietinei žiniasklaidai ką darome, ir tai buvo gana sunku. Reikia atrasti kalbą, kuria galėtum paaiškinti, ką darai ir kodėl darai. Galerijų idėja labai aiški, kas yra menininko rezidentūra irgi tarsi aišku, bet kai turime tokį sudėtingą organizmą kaip MOKS, nėra lengva perteikti tuos dalykus.

Ką MOKS veikia šiemet?

E.M.: Šie metai mums dešimtieji, permainos didelės. Mūsų erdvė gerokai išsiplėtė. Nuomavomės patalpas iš bendruomenės, dabar jas suremontavo, turime visą dvaro pastatą, 900 kvadratinių metrų, gana didelis šuolis nuo 100 kvadratinių metrų, kuriuos turėjome anksčiau. Veikia menininkų rezidentūros programa. Stengiamės organizuoti renginius ir už kaimo ribų, miestuose, net jeigu tai labai maži prisistatymai, įvykiai ar pokalbiai artimiausiame mieste, Tartu. Rengiame seminarus, garso seminarų ciklus, o dabar dar organizuojame garsų meno ir architektūros renginį “Tuned City”, kuris įvyks Taline liepos mėnesį.

Labai įdomu ir smagu, kad žmonės iš kaime įsikūrusio meno centro rengia tarptautinį meno projektą Taline, Europos kultūros sostinėje. Įsivaizduoju, kaip žmonės iš meno centro Lietuvos kaime galėtų rengti tarptautinį festivalį Vilniuje…

E.M.: Man tai taip pat patinka. Čia būtina – kad veikla uždegtų, kad būtų įdomu. Tą užsidegimą išlaikyti labai svarbu. Mums mūsų veikla nėra rutina, mes visą laiką išrandame naujas situacijas, kad vis būtų smalsu, kas bus toliau. Tai teikia energijos.

J.G.: Kas motyvuoja mane?  Kūryba ir matymas, kad yra naudos visiems, kas įsitraukę, kad mūsų veikla auga, keičiasi ir plečiasi, užuot tapus fiksuota struktūra ar ratu.

Būti MOKS-e kaime ir organizuoti “Tuned City” projektą Taline atrodo sunkiai įmanoma. Bet štai John [John Fail, amerikiečių menininkas, įkūręs Taline kultūros centrą Ptarmigan – A.Č.] atvyko į MOKS-ą ir pajuto įkvėpimą, o tada sukūrė puikią vietą menams Helsinkyje, tada persikėlė į Taliną, ir štai jis čia – tinkamoje vietoje tinkamu metu.

Taigi mūsų MOKS-o bendruomenė jau tikrai plačiai pasklidusi. Taip būna, jeigu išmoksti kurti santykius su žmonėmis taip, kad jie nenutrūktų.  Aš mūsų veiklą suvokiu ne kaip kažkokio specialaus meno kūrimą, o kaip kultūros kūrimą. Mus labai gerai supranta ir į mūsų veiklas gerai įsitraukia antropologai, nes jiems svarbu kultūra ir tai, kaip galima veikti skirtinguose kultūriniuose kontekstuose. Ir man tai svarbu. Labiau negu susitelkti į atskirus meno objektus ar meno teorijas.

Sakėte, kad MOKS  per tuos dešimt metų keitėsi ir augo, o kaip bendruomenė, kaimas, ar keitėsi?

E.M.: Kaimas tikrai pasikeitė. Kai įkūrėme MOKS-ą, ta Mooste kaimo dalis buvo gana aptriušusi, seni dvaro griuvėsiai. Iš dalies ir dėl mūsų veiklos kaimas nusprendė tas erdves remontuoti. Bendruomenė kreipėsi į ES fondus pinigų remontui, tai paskatino naujas iniciatyvas ir naujus projektus kaime. Dabar tai tikrai populiarus kaimas, atvažiuoja daug svečių, žmonės nori ten gyventi. Manau, kad mes prisidedame. Nes mes dirbame su bendruomene ir svarstydami kaimo ateities viziją. Kai kaime rengiame savo vasaros simpoziumus, per juos su kaimo gyventojais diskutuojame, kas vyksta kaime, kaip kaimas keičiasi, stengiamės visada duoti geranorišką grįžtamąjį ryšį, o ne tik būti tokioje pozicijoje kad va, mes gavome pinigų ir dabar čia darysime savo kultūrines industrijas ir plėtosime turizmą. Labai svarbu išlaikyti kritinį požiūrį į tai, ką darai, ir aptarti tai su bendruomene.

pokalbis transliuotas 2011 04 28 laidoje