(sutrumpintą diskusijos tekstą galite rasti Bernardinuose )

Lina Černiauskaitė, Meno avilys: Labas vakaras visiems, ir dalyviams, ir žiūrovams, auditorijai. Susitinkame Meno avilio Mediatekoje, tai organizacija kuri užsiima kino edukacija ir kitokiais, daugiausiai su kinu susijusiais, projektais, taip pat rengiame viešas diskusijas, renginius, peržiūras. Šiandien kviečiame diskutuoti apie tarptautinį susitarimą ACTA, kuris skirtas kovai su klastotėmis ir piratavimu. Jis liečia kelias sritis – farmaciją, mediciną, žemės ūkį, GMO patentus, taip pat ir skaitmeninę erdvę, kuriai ir skirsime daugiausiai dėmesio šioje diskusijoje.

Norėčiau pristatyti diskusijos dalyvius. Teisingumo ministro patarėjas Tomas Baranovas, Kultūros ministerijos Autorių teisių skyriaus vyriausioji specialistė Gyta Berasnevičiūtė, Užsienio reikalų ministerijos Išorinių ekonominių santykių departamento direktorė Rasa Adomaitienė, Piratų partijos judėjimo atstovas, IT tinklaraščio topzone.lt autorius Justinas Mikalauskas, architektas, kūrėjas Justas Ingelevičius, stop-acta.lt visuomeninio judėjimo atstovė Justina Naujokaitytė, intelektinės teisės specialistai, advokatas dr. Stasys Drazdauskas ir teisininkė Dina Adomavičiūtė bei žurnalistas, rašantis autorinių teisių, intelektinės nuosavybės klausimais Gediminas Gasiulis.

Kaip žinote, Lietuva neseniai, sausio mėnesį, pasirašė ACTA kartu su daugeliu kitų šalių Japonijoje.  Vienas iš diskusinių klausimų – visuomenė mažai arba visai nežinojo apie šio susitarimo rengimą ir pasirašymo faktą. Pirmo klausimo norėčiau paklausti žurnalisto Gedimino, kaip Jūs, sekdamas naujienas šioje srityje, galėtumėte vertinti visuomenės nušvietimą šiuo klausimu?

G.Gasiulis: Klausimas, kas pirmas nušvietė, ar žiniasklaida, ar turėjo nušviesti atstovai, kurie domėjosi šiuo klausimu, tai yra ministerijos, vyriausybė. Jeigu neklystu, asmuo, kuris pasirašė tą įstatymą, buvo vyriausybės įgaliotas. Vyriausybės tinklapyje prieš tai man nepavyko rasti jokios informacijos susijusios su ACTA, bent jau aš negirdėjau jokių diskusijų. Lietuvoj jos prasidėjo prieš kokias keturias savaites, kai buvo kalba apie SOPA ir PIPA, tai JAV įstatymai. Lygiagrečiai buvo kalbama ir apie ACTA, tik ji nebuvo taip sureikšminta. O dabar, kai JAV įstatymai buvo atmesti, tai yra atidėti neribotam laikui, visas dėmesys nukrypo į ACTA, ir Europa sujudo, kas yra labai džiugu.

L.Černiauskaitė.: Gal paprašyčiau Užsienio reikalų ministerijos, kuri dalyvavo pasirašant šį dokumentą, atstovę pakomentuoti visuomenės informavimo veiksmus. Kai kalbėjau telefonu, atstovė iš ministerijos minėjo, kad buvo rengta konferencija, ir kad pakomentuotumėte patį susitarimą, kokie jo tikslai.

R.Adomaitienė: Dėkui. Gavau labai daug klausimų, bet noriu pirmiausia pasakyti, kad kaip ir daugelis tarptautinių susitarimų Užsienio reikalų ministerijos įgaliotas atstovas, vyriausybės įgaliotas atstovas pasirašė [ACTA], tačiau derybose tikrai neprisiimam sau laurų, kad mes vieni derėjomės, tai buvo jungtinė atsakomybė, derėjosi visos ministerijos, kurios čia šiandien yra atsiuntusios atstovus.

Justina Naujokaitytė: Atsiprašau labai, noriu pertraukti – kodėl tuomet [Teisingumo] ministras Šimašius vasario berods pirmą dieną savo tinklaraštyje rašė, jog sutarties pasirašymas jam buvo naujiena?

R.Adomaitenė: Gal aš vis dėlto pabaigčiau, kadangi tikrai negaliu komentuoti ministro Šimašiaus žodžių, o tiesiog sakau faktus, kurie vyko. Kaip minėjau, derybose dalyvavo tiek Teisingumo ministerija, tiek Kultūros ministerija, tiek Patentų biuras – tos institucijos, kurios Lietuvoje kuruoja intelektinės nuosavybės apsaugą. Jos buvo įtrauktos į derybas per Briuselio formatus ir per derinimą Lietuvoje. Kaip vyko Lietuvoje informavimas – jis vyko pagal nustatytas taisykles ir numatytą tvarką, tarkime, jau 2010 metais buvo surengta konferencija, kuri bendrąja prasme pristatė intelektinę nuosavybę, jos apsaugą, prekybą, susijusius dalykus, joje taip pat buvo pristatytas ACTA susitarimas,

G.Gasiulis: Čia po ar prieš Wikileaks‘us?

R.Adomaitienė: 2010 m., tai Jūs pridėkit… kada Wikileaks‘ai?

J.Naujokaitytė: Čia veikiausiai po to, kai buvo paskelbtas pirmas oficialus ACTA juodraštis, 2010 m. kovą.

G.Gasiulis: …tai po Wikileaks‘ų.

R.Adomaitienė: Taigi, konferencija buvo, ji buvo vieša visuomenei, taip kad tuo metu tas, kas domėjosi, jeigu domėjosi,  galėjo dalyvauti, domėtis, klausti. Tačiau turiu pasakyti, kad domėjimosi tuo metu tikrai nebuvo. Toliau, tikrai 2010 m. buvo Europos parlamento tinklapyje paskelbti pirmieji „draftai“, kaip ir priklauso, mes esame ES dalis, Europos parlamente turime savo atstovus, jų skelbiami aktai lygiai taip pat jums prieinami, ir ten taip pat buvo galima su jais susipažinti. Kai atsirado lietuviški sutarties vertimai, pernai, kaip reikalauja taisyklės, teisės aktas buvo patalpintas viešoje teisinių aktų informacinėje sistemoje, kur visuomenė gali reikšti savo pastebėjimus. Turiu pasakyti, kad pastebėjimų praeitais metais buvo lygiai nulis. Kaip Jūs gerai paminėjote, pastebėjimai atsirado prieš keturias savaites. Mes tikrai neturime galimybių prieš keletą metų numatyti, kas bus po keleto metų, ir kas konkrečiai domėsis, ir tada kiekvieną žmogų informuoti. Mes tiesiog laikomės nustatyto reglamento ir taisyklių, pagal jas ir buvo informuota.

L.Černiauskaitė: Gal dar galėtumėte pakomentuoti patį susitarimą, kokie jo pagrindiniai tikslai, kokias problemas jis spręs?

R.Adomaitienė: Manau, pastaruoju metu susitarimas buvo labai daug kartų pristatytas ir aptartas. Tai yra tam tikrų taisyklių tarp susitariančių šalių sinchronizavimas, susitarimas dėl bendrų taisyklių, kas daroma tais atvejais, kai pažeidžiamos intelektinės nuosavybės teisės, kai prekyboje atsiranda produktai, kurie parduodami pažeidžiant tam tikras intelektines nuosavybės teises. Šalys narės turi tam tikrus minimalius reikalavimus, visos Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) narės turi tam tikrus minimalius, tačiau daugelis taiko aukštesnius, taip kaip ES, ir šita sutartis iš esmės harmonizuoja visų susitariančių šalių įstatymus ar taisykles į ES lygį, pakelia kitų šalių apsaugą iki ES lygio.

J.Naujokaitytė: Norėčiau vėl komentarą. Atsiprašau.

R.Adomaitienė: Gal aš tada ir pabaigsiu.

J.Naujokaitytė: Tiesiog šiek tiek pašniukštinėjau. Sutartis pradėta derinti 2008 m., ir 2010 m. iš karto po Wikileaks‘ų Europos parlamentas išreiškė susirūpinimą dėl to, kad Europos parlamentas nežinojo derybų detalių, jis reikalavo Europos komisijos pateikti parlamentui tas detales, ir labai išreiškė susirūpinimą, kad ES iškėlė reikalavimą pradėti taikyti baudžiamąsias sankcijas už autorinių teisių pažeidimus. Vadinasi ES pati įvedė naujovę. Jūs teigiate, ir vakar per LTV teigėte, kad yra siekiama visus teisės aktus prilyginti Europos [sąjungos] lygiui, bet pati Europa užkėlė naują lygį.

R.Adomaitienė: Gal kolegos gali pakomentuoti, ar dabar tai yra netaikoma.

L.Černiauskaitė: Gal galėtume paprašyti teisininko komentaro. Kuo susitarimas skirsis nuo Lietuvoje galiojančių teisės aktų?

St.Drazdauskas:  Skaitant dokumentą, tas apsaugos lygis gal atrodo panašus į esamą dabar ES ir ypatingai į vieną iš direktyvų dėl intelektinės nuosavybės teisės gynimo, yra tokia direktyva, kuri irgi buvo gana priešiškai ir su diskusijomis sutikta, bet jinai galioja šiuo metu ir numato tikrai nemažai priemonių tiek civilinių teisinių, tiek įpareigoja valstybes nares numatyti baudžiamąją atsakomybę. Lietuvoje bent jau baudžiamoji atsakomybė už autoriaus teisių pažeidimus, kai tai yra daroma komerciniais tikslais, yra numatyta gana seniai, nuo 2003 m., o nuo 2008 m. matyt, visi pastebėjote, kad administracinių teisės pažeidimų kodekse atsirado draudimas daryti autorinių teisių pažeidimus asmeniniais tikslais, ko iki tol nebuvo. Kitaip tariant, Europos mastu tas reguliavimo lygis, jei kalbėtume bendrai, yra labai panašus į ACTA projektą. Tiktai galima matyti iš paties ACTA sutarties teksto, kad ten reguliavimas yra žymiai detalesnis, pavyzdžiui, detalizuojama civilinės atsakomybės formos iki tokių detalių, kad valstybės yra įpareigojamos numatyti fiksuotas žalos atlyginimo sumas už padarytus pažeidimus. Baudžiamoji atsakomybė taip pat yra detaliau sureglamentuota. Jau nekalbant apie tą garsųjį 27 straipsnį, kuris specialiai yra skirtas pažeidimams internetinėje arba skaitmeninėje erdvėje. Tai tas lygis gal ir panašus, bet detalių tekste, mano supratimu, tikrai daugiau.

L.Černiauskaitė: Kadangi buvo paminėtas Teisingumo ministras, paprašyčiau Teisingumo ministerijos atstovo, ministro patarėjo, pasisakyti.

Tomas Baranovas: […] Buvo paminėtas ministro blogas, tai iš tikrųjų gal turime politinė komanda, ir ministras, ir mes, prisiimti atsakomybę, kad tie dalykai iki mūsų kažkaip nebuvo atėję, tiesiai pasakysiu. Gal tos konsultacijos ekspertiniam, techniniam lygy ir vyko, bet tikrai – nei ministras, nei aš, nei jokie politinės komandos nariai nedalyvavo jokiose politinėse diskusijose šiuo klausimu, dėl to ir atsirado tas ministro blogo įrašas. Kadangi, žinoma, čia nėra reglamentavimas naujovė, kaip ką tik buvo pasakyta, yra jau instrumentai teisiniai europiniu lygiu, kurie intelektinės nuosavybės klausimus reguliuoja, bet atsiradus naujam instrumentui iš tikrųjų kyla įvairių klausimų, įvairių tokių, na, šiek tiek ir nuogąstavimų, kaip čia viskas bus taikoma, kaip su ta pačia interneto laisve, kaip su tuo pačiu privatumu, ir aišku, kitas dalykas, kur buvo minėtas, skaidrumo, tai tikrai žinom, kad pritrūko, ir ne tik Lietuvoje, matyt, čia bendra… Kaip žinom, tas sąjūdis pasipiktinimo dėl skaidrumo jis kyla visur, ir ES, ir plačiau.

J.Naujokaitytė: Rumunijos prezidentas netgi reikalauja viešai paaiškinti, kodėl ACTA buvo pasirašyta be išankstinių viešų debatų, ir teigia, kad ratifikavimas bus sustabdytas, kol visi neaiškumai nebus išdiskutuoti visuomenėje, o Rumunijos ministras pirmininkas netgi neturi, taip sakant, žalio supratimo, kodėl ACTA buvo pasirašyta.

T.Baranovas: Galime ir kitų pavyzdžių paminėti. Žinom, kad Lenkijoje ratifikavimo procedūra yra pristabdyta, kilus pasipiktinimui…

J.Naujokaitytė: Lenkija išskirtinė visoje Europoje šiuo klausimu tuo, kad jie sausio 18 d. paskelbė viešai, jog bus pasirašoma sutartis. Todėl lenkai padarė tuos daugiatūkstantinius sukilimus, nes jie iš anksto turėjo informaciją, iš anksto galėjo pasidomėti, kas vyksta.

Klausimas iš auditorijos: Galima pasitikslinti? O Lietuvoje ratifikuota, ar tik pasirašyta?

T.Baranovas: Tik pasirašyta. Žinome apie Slovėnijos ambasadoriaus ar ambasadorės pareiškimą tokį įdomų po pasirašymo Japonijoje, kad neįsigilino į turinį, žinome apie Europos parlamento pranešėjo, prancūzų parlamentaro atsistatydinimą iš pareigų,

J.Naujokaitytė:…ir komentarą, kad tai buvo maskaradas.

T.Baranovas: Iš tikrųjų, tų kontroversijų yra, ir labai tikrai gaila, kai mes, Teisingumo ministerija, tikrai nemažai padarėm dėl teisėkūros atvirumo. Būtent pastaruoju metu atsirado tokie dalykai, kad bet kuris pilietis gali užsiprenumeruoti elektroniškai teisės aktų projektus, nevyriausybinės organizacijos gali pareikalauti ministerijų, kad būtų derinami tam tikrais klausimais privaloma tvarka tie projektai, turi būti privalomai atsižvelgiama… ta prasme, privalomai komentuojamos nevyriausybinių organizacijų pastabos teisės aktų projektų, visa tai yra kelių pastarųjų metų naujovės. Tikrai labai gaila, kad čia nueita visai kita kryptim.

G.Gasiulis: O tai čia šitų taisyklių nepažeidė šitas pasirašymas?

T.Baranovas: Na, aš dabar… sunku atsakyti, kaip čia tas derinimas vyko. Ar per ES LINESIS sistemą, ar kažkaip kitaip, tiesą sakant negaliu atsakyti.

R.Adomaitienė: Patikėkit, visa sistema… Tiesiog gal į viešumą nereiktų tų mūsų… Bet, patikėkit, visos procedūros buvo išlaikytos, ir LINESIS sistema, ir jūsų politiniam lygy parašai dėti, ir įgaliojimams, ir derinta visuose lygiuose, taip kad gal tada mes jau geriau pakalbėkime atskirai ta tema.

T.Baranovas: Žinau, kad dabar tarp ministrų vyksta diskusija tuo klausimu, ir Jūsų ministras žadėjo atsiųsti mūsų ministrui kažkokius protokolus, tai mes jų tebelaukiam (auditorijoje juokas), …[susiduriame su] faktu, kad skaidrumo, bent jau konsultacijų su visuomene tikrai pritrūko.

Klausimas iš auditorijos: Aš norėčiau klausimą Užsienio reikalų ministerijos atstovei. Taip, viskas vyko pagal reglamentą ir taisykles, bet esminis klausimas – jeigu toks ažiotažas visuomenėje kyla, reiškia, komunikacija, nors ir vyko pagal reglamentą ir taisykles, bet vyko šlubuojančiai. Norėčiau paklausti, kaip tuose nustatytuose reglamentuose ir taisyklėse yra paminėtas bendradarbiavimo lygis su žiniasklaida? Dokumentai pagal reglamentą buvo paviešinti, viešai prieinami, žmogus kiekvienas norėjęs galėjo su tuo susipažinti, bet puikiai žinome, kad yra skirtingos galimybės su tuo susipažinti. Piliečiai, žmonės šiuolaikinėje visuomenėje, vartoja žiniasklaidos perteikiamą informaciją. Dabartinis lygis, kai buvo visa tai paviešinta – mastas buvo per mažas. Nors ir buvo patenkintos tos taisyklės, tokiu atveju, ar nereikėtų jų redaguoti, kad tas bendradarbiavimas efektyviau vyktų?

R.Adomaitienė: Tikrai ne man spręsti, ne Užsienio reikalų ministerijai spręsti, ar taisykles reikia redaguoti. Jums pateikti pastabas, ir ne Užsienio reikalų ministerijai, jeigu Jūs manote, kad taip reikia. Bet vėlgi pasikartosiu – teisės aktų informacinėje sistemoje, kuri yra viešai prieinama, pernai metais pabaigoje buvo pakabinta visa ACTA sutartis. Kodėl nė vienas iš čia esančių ir pasisakančių prieš nekomentavo jo tada, kodėl nė vienas nekomentavo?

G.Gasiulis: Galbūt todėl, kad ji yra „kažkur ten“?

R.Adomaitienė: Ne, jis yra viešas, prieinamas, sistema, kaip sakė [T.Baranovas], kiekvienam užsisakoma.

J.Naujokaitytė: Paprastas pilietis nėra pajėgus sekti viską, ką daro valstybė, ir jos visų aktų. Valstybė turėtų informuoti per žiniasklaidą apie tokius svarbesnius aktus, kurie palies kiekvieno gyvenimą. Ir dar turėčiau pasakyti – juk vyko SOPA/PIPA, vyko daugiatūkstantiniai mitingai Lenkijoje, kodėl atsižvelgdami į tą kontekstą mūsų valdantieji nepateikė kokio nors aiškinamojo rašto, nuraminimo, kad va, mes pasirašysim tokią sutartį, bet jūs nebijokite, su ja viskas tvarkoje, juk jau buvo tas kontekstas, vyko iki sausio 26 d., kodėl į tai niekas neatsižvelgė?

R.Adomaitienė: Todėl, kad Lietuvoje, kaip sakau, projektas buvo viešas, komentarų buvo lygiai nulis. Nebuvo Lietuvoje …

G.Gasiulis: Matyt, trūko viešumo, nes dabar komentarų va kiek yra.

R.Adomaitienė:  Dabar komentarai yra… Gerai, aš tada antrą klausimą tiems komentarams. Jūs man dabar pakelkit rankas, kas turite tekstą sutarties?

Pastaba iš auditorijos: Lietuvių ar anglų kalba? Nes jie neteisingai išversti.

R.Adomaitienė: Tai kiek sutarties tekstą turi žmonių? Nes būtent jeigu mes… Apie tai ir kalbu. Jeigu žmogus domisi, jis turi tekstą, jis skaito, jis žiūri, jis ieško aktų. Mes negalime prie kiekvieno prieiti ir pasakyti – jūs domėkitės…(šurmulys auditorijoje) Mes tiesiog informuojame per mums prieinamas priemones. Mes tą atlikome. Informavome. Su žiniasklaida, Jūs sakote? Žiniasklaidai tai buvo nuo 2010 m. prieinama, taip pat ir konferencijoje, kad dėl tokios sutarties deramasi. Mes kalbam tą, ko mūsų klausia.(šurmulys auditorijoje)

G.Gasiulis: Sutarties pavadinime net nebuvo to, apie ką mes dabar diskutuojame. Jūs manot, kad aš vartysiu prekybos sutartį, kad sužinočiau apie kažkokius galimus autorių teisių pažeidimų baudimus?

R.Adomaitienė: Sutarties pavadinimas nesikeitė per tą laiką. (šurmulys auditorijoje)

G.Gasiulis: Sutarties pavadinime nėra to dalyko.

L.Černiauskaitė: Norėčiau pakomentuot, kaip vadinasi sutartis – dėl kovos su klastojimu, tačiau joje daug dėmesio skiriama piratavimo klausimui, kas šiek tiek galbūt skiriasi.

St.Drazdauskas:  Taip, galbūt pereinant šiek tiek prie turinio, iš tiesų Europos Komisijos tinklalapiuose tikrai yra pateikiama ta informacija, yra taip vadinami dažnai užduodami klausimai atsakinėjami, netgi taip vadinami berods dešimt ar kiek mitų yra bandomi paneigti, tai iš tiesų, gal ne Lietuvos institucijos, bet ES institucijos, tą informaciją pateikia, įskaitant ir lietuvių kalba. Kita vertus, skaitant atsiliepimus socialinėj žiniasklaidoj kontroversija ties tuo nesibaigia. Reiktų galvot, kas jeigu Lietuvos vyriausybės atstovai būtų pateikę šią informaciją anksčiau, ar visi būtų šiandien ramūs ir patenkinti.

Klausimas iš auditorijos (T. Bajarkevičius): Atsiprašau, norėjau klausimą iš tos neinformuotos visuomenės, dabar visa diskusija vyksta, tarsi jau mes žinome pagrindinius to dokumento turinio momentus, bet gal galite kas nors trumpai supažindinti, koks yra to dokumento tikslas, pagrindinis objektas?

L.Černiauskaitė: Gal paprašytume teisininko.

St.Drazdauskas:  Kadangi matyt aš vienas iš tų skaičiusiųjų, tai galiu pristatyti trumpai tą dokumentą. Be abejo, patys pagrindiniai principai ten yra įrašomi, kad prisijungusios prie šios konvencijos valstybės turi nustatyti atitinkamą intelektinės nuosavybės apsaugos lygį. Išskirstoma atskirai, kokie draudimai, kokia atsakomybė civiline teisine prasme turėtų būti nustatyta valstybių įstatymais, kokia baudžiamoji atsakomybė turėtų būti nustatyta už tuos pažeidimus, toliau, kokių draudžiamųjų priemonių, vadinamų laikinųjų apsaugos priemonių gali teismai imtis dar neišsprendus bylos iki galo, ir įrodymų surinkimo prasme taisyklės yra nustatytos.

J.Naujokaitytė: Bet tos skubiosios priemonės nėra detalizuotos.

St.Drazdauskas:  Iki to dar nepriėjau. Kaip vienas iš pavyzdžių, kas mano supratimu būtų tikrai reikalinga ir platesniu mastu negu ES, tai muitinės apsaugos priemonės. ES tikrai tas gana efektyviai veikia, sulaikoma tikrai dideli kiekiai prekių su padirbtais logotipais, prekių ženklais, cheminės sudėties ne tos, kuri priklausytų pagal patentus. Ta piratinė produkcija, šiuo atveju fizinės prekės, jų kontrolė ES veikia, ir veikia patys principai, siūlomi pagal ACTA sutartį. Labai teisingai sakote, garsusis 27 straipsnis yra specialiai skirtas šalia to bendro fono apsaugos pažeidimams elektroninėje arba skaitmeninėje erdvėje. Na, kažkodėl nepakanka tų bendrųjų nuostatų dėl galimybės teismui uždrausti daromą pažeidimą, bet specialiai tame straipsnyje nurodoma, kad ypač elektroninėje erdvėje valstybės narės turi nustatyti tvarką, pagal kurią teismai galėtų imtis efektyvių ir greitų apsaugos priemonių, leidžiančių užkirsti kelią daromiems pažeidimams. Nuo šitos vietos ir prasideda klausimai. Kokios tai priemonės ir, pabandant įsivaizduoti realų gyvenimą, tas klausimas skamba taip – kaip efektyviai šiandien sukontroliuoti kokį nors interneto portalą, kad jis nuo rytojaus nebedarytų daromų pažeidimų.

Klausimas iš auditorijos (T. Bajarkevičius): Bet ar tiesa, kad tas dokumentas apima ne tik intelektinę nuosavybę, bet ir tarkim biotechnologijas įvairiausias arba patentus, susijusius…gal kas galėtų pakomentuoti?

St.Drazdauskas:  Tokių detalių neišskaičiau.

D. Adomavičiūtė: Tie patys patentai bet kurioj srity – farmacijos, biotechnologijų, tai irgi …

St.Drazdauskas:  Specialiai nėra išskirta

G.Berasnevičiūtė: Patentams netaikomi kai kurie skirsniai.

L.Černiauskaitė: Kiek žinau, šiandien ar vakar, Valstiečių – žaliųjų [sąjunga] pateikė Žemės ūkio ministerijai kreipimąsi, kad ACTA susitarimas proteguoja GMO kompanijas, ir dėl galimo poveikio Lietuvos žemės ūkiui, kuris tarsi nori eiti kita kryptimi.

J.Naujokaitytė: ACTA teigia, kad tos priemonės, kurias ACTA nori įvesti ar papildyti,  liečia visas intelektines nuosavybės rūšis, kurios paminėtos TRIPS sutartyje. Tai TRIPS sutartyje yra ir patentai, ir visos autorių gretutinės teisės, ir viskas ten yra.

St.Drazdauskas:  Visiškai teisingai, kad specialiai tie dalykai nėra išskirti, pavyzdžiui generiniai produktai, kad jie būtų specialiai draudžiami palyginus su tais vadinamais referenciniais vaistais, arba kažkas žemės ūkyje, kad specialiai būtų kontroliuojama, tokių detalių tikrai nėra.

J.Naujokaitytė: Konkrečiai nėra, bet paliekama vietos interpretacijai ir paliekama vietos pasinaudoti, susidoroti su tais, kurie nepatinka patentų klausimu.

St.Drazdauskas:  Čia tai galėčiau sutikti, interpretacijai vietos tikrai yra pagal tą tekstą priimtą.

J.Naujokaitytė: Mane kaip pilietę neramina toks teiginys, kad ACTA-oje yra, jog šalis gali, jeigu nori, taikyti ir įvairias griežtesnes sankcijas, negu nustato ACTA. Toks net lyg ir paskatinimas, sakyčiau.

D. Adomavičiūtė: Bet tai yra įprasta, ES reglamentavime yra skirtingų rūšių direktyvos, vienos numato maksimalią apsaugą, tai yra valstybės turi reglamentuoti taip ir ne griežčiau, tik švelniau, kitos palieka [vietos] griežtesnėms priemonėms, čia nėra nieko keisto.

L.Černiauskaitė: Ar Lietuvos teisės aktuose yra reglamentuota, kad, tarkime, jeigu šalis pasirašo tarptautinę sutartį ir ji tam tikru atveju prieštarauja nacionaliniams įstatymams ar kitiems teisės aktams, tai pirmenybė teikiama tarptautinei sutarčiai? Tas galiotų ir ACTA susitarimui?

St.Drazdauskas:  Užsienio reikalų ministerijos atstovė turbūt neduos sumeluoti, kad tikrai taip, tarptautinės sutartys turi viršenybę.

T.Baranovas: Bet, aišku, ji turi būti ratifikuota Seime.

St.Drazdauskas:  Žinoma.

T.Baranovas: Ir šituo atveju, kaip suprantate, dar [reikalingas] ES parlamento pritarimas, kiek žinau, ten ar birželį numatyta.

G.Gasiulis: Komitetuose prasidės kovą, balandį, paskui bus trumpa pertrauka, ir tada birželį bus galutinis balsavimas dėl ratifikavimo. Datos gali keistis. Čia Donskis taip rašė apie tai. O paskui į nacionalinius teisės aktus galės būti perkelta per keletą metų, ir mes dar to neturėsime keletą metų, bent jau neturėtumėm turėt, nebent labai skubės.

Klausimas iš auditorijos: Klausimas gal daugiau teisinio aspekto būtų, teises išmanantiems pokalbio dalyviams, jeigu tuo atveju jeigu dabar pasirašyta ACTA bus ratifikuota, ar numatoma, ar reiktų [kurti] kokias nors papildomas valstybines institucijas tų reglamentų vykdymui, ar policinių institucijų, dar ko nors panašaus, visų šitų numatytų punktų vykdymui.

L.Černiauskaitė: ACTA susitarime numatyta, kad bus įsteigtas komitetas.

R.Adomaitienė: Europinis.

L.Černiauskaitė: Europinis, tačiau jo nariais turi būti kiekvienos šalies atstovai.

R.Adomaitienė: Tai nėra papildoma institucija, tai komitetas kuris prižiūri įgyvendinimą, tai yra kaip ir Prekybos komitetas, kuris prižiūri visas prekybines sutartis, yra daugelis kitų komitetų, kurie tiesiog prižiūri ES pasirašytas sutartis.

G.Gasiulis: Ir turi tam tikras galias.

Klausimas iš auditorijos: O kokios galios ir kaip prižiūri? Mano klausimas valstybiniam lygmeny, juolab kad kalbama daug apie 27 straipsnį, ar būtent tų tikslų įgyvendinimui reikėtų kažkokių specialių kontrolės institucijų kurti?

R.Adomaitienė: Ne.

L.Černiauskaitė: Gal kreipčiausi į stop-acta.lt judėjimo atstovę, gal Jūs galėtumėte pristatyti, kodėl šis visuomeninis judėjimas kilo ir kas daugiausiai kelia nerimą.

J.Naujokaitytė: Sausio 26 d. sužinojau, kad Lietuva pasirašė tokią sutartį. Man buvo įdomu, ar čia aš viena, kuri pirmą kartą išgirdo, paaiškėjo, kad taip, labai daug žmonių nieko negirdėjo, ir dar pasidomėjau, paaiškėjo, kad lenkai prieš keletą dienų daugiatūkstantinius [mitingus] – 15 tūkstančių žmonių išėjo į gatves viename mieste, o pas mus tuščia ir tylu. Nutariau, kad reikia kažką keisti, ką nors daryti, pradėjau ieškoti daugiau informacijos, pasirodo, feisbuke jau buvo pradėjusi kurtis grupė Anti ACTA, ten ekspromtu susidarė toks branduoliukas, penki žmonės, kurie užsibrėžė tikslą skleisti informaciją, kad žmonės žinotų, kad sutartis buvo pasirašyta. Paskui prie mūsų prisijungė daugiau žmonių, mes įkūrėm gražų puslapį, mums daug padėjo įvairių žmonių, tai labai gražus procesas, labai džiaugiuosi, kad visame tame esu. Tai va, toks mūsų tikslas – skleisti informaciją, ir manau, kad faktas, jog dabar čia sėdžiu, parodo, kad mūsų tikslas beveik kaip ir pasiektas.

J.Ingelevičius: Pakomentuosiu dėl tos informacijos sklaidos. Taip, valstybinės institucijos skelbė informaciją, bet pats pasiekiamumas žmonėms, pavyzdžiui, lyginant valstybinių institucijų svetaines ir iniciatyvių žmonių arba nevyriausybinių organizacijų įkurtas, pavyzdžiui, Ką veikia valdžia, arba Parašyk jiems, arba Atviras seimas, tai šitos svetainės, įkurtos kelių žmonių su praktiškai nuliniu finansavimu yra žymiai patogesnės naudotis. Todėl siūlyčiau ateityje domėsis viskuo, eiti pirmiau į Ką veikia valdžia lt ir ten rasti iš tikrųjų patogiai, tvarkingai, užsiprenumeruoti ir naudotis. Ir galbūt valstybės institucijos galėtų šiek tiek pasižiūrėti tas svetaines ir šiek tiek patobulinti savo sistemas, kad jos būtų patogesnės žmonėms. Tada mažiau klausimų kils po to – kodėl nežinojo, kodėl nepamatė.

Komentaras iš auditorijos: Norėčiau įsiterpti. Teko pačiam neseniai skaityti – pilno pavadinimo nepasakysiu, bet įstatymą, kuriame yra nurodyta, kaip turėtų atrodyti savivaldybių lygmens interneto portalai, kuriuose galėtų piliečiai pasidomėti tam tikrais dalykais. Iš tikrųjų, stinga tam tikrų technologinių inovacijų, kurios yra būtent Jūsų paminėtų nekomercinių projektų jau įgyvendintos, ir matome, kad komunikacija jų vykdoma yra efektyvesnė. Mane kaip pilietį stebina, kaip stipriai atsiliekama nuo tam tikrų technologinių inovacijų. Tarkime, faktas, kad Lietuvoje feisbuku naudojasi virš 40 proc. žmonių, vėlgi, klausimas, kokio jie amžiaus ir panašiai, bet visgi, tai yra didelis skaičius žmonių, ir neintegruoti tam tikrų socialinių funkcijų, kas atrodytų iš tikrųjų paprasta, į savivaldybių lygmens portalus, jau nekalbant apie aukštesnio lygmens svetaines, visiškai absurdiška, iš mano, kaip piliečio, pozicijų žvelgiant.

L.Černiauskaitė: Grįžtant prie ACTA susitarimo, norėčiau paklausti Justinos, ar Jūs galėtumėt pakomentuoti kas daugiausiai kelia nerimo šiame ACTA susitarime.

J.Naujokaitytė: Taip, aš čia būtent ir esu atstovauti stop-acta.lt bendruomenei, tai yra žmonės, kurie susirūpinę, ir jie yra, turėčiau pasakyti, paskaitę tos sutarties tekstą. Jūsų komentaras, kad gal didžioji dauguma neskaitė, yra gana liūdinantis. Mes mokam skaityti. Vienas iš gąsdinančių, nerimą keliančių dalykų yra jau minėtas 27 straipsnis, ypač jo ketvirtas punktas, jis labai gąsdina, taip pat labai nerimą kelia 36 straipsnis, kuris įveda ACTA komitetą, nes galima spręsti pagal 36 straipsnį kad šitas komitetas niekam nėra atskaitingas (…) tokio punkto, kuriame būtų apibrėžta komiteto atskaitomybė, net nėra. Nėra pasakyta, kaip ACTA komitetas kažkam pasakys, ką jie veikia, realiai jei gali veikti bet ką.

Komentaras iš auditorijos: Gal kas nors, kas turi, paskaitykite.

St.Drazdauskas: Gal nuo pirmosios dalies pradėsim, įvadas į straipsnį. Kiekviena šalis užtikrina – šalis, tai turima omeny valstybė, kuri pasirašo šį susitarimą, – kad jos teisėje būtų nustatyta II skirsnyje, tai yra Civilinis teisių gynimas, ir IV skirsnyje, Baudžiamųjų nuostatų vykdymas, nurodytų procedūrų užtikrinimo tvarka, pagal kurią galima būtų imtis efektyvių veiksmų, kovojant su intelektinės teisės nuosavybės pažeidimais skaitmeninėje erdvėje, įskaitant skubias taisomąsias priemones pažeidimams išvengti, ir taisomąsias priemones, kurios atgrasytų nuo tolesnių pažeidimų. Skubios taisomosios priemonės skaitmeninėje erdvėje. Toliau papildant pirmosios dalies nuostatas kiekviena šalis taiko teisių gynimo tvarką kovojant su autorių teisių arba gretutinių teisių pažeidimais skaitmeniniuose tinkluose, pavyzdžiui, didelio masto platinimo priemonių naudojimo naudojimo neteisėtais tikslais. Na ir ketvirtasis punktas – šalis pagal joje galiojančius įstatymus ir kitus teisės aktus gali įgalioti kompetentingas institucijas ir nurodyti interneto paslaugų teikėjui skubiai pateikti informaciją teisės turėtojui, pagal kurią būtų galima nustatyti tariamai pažeidimą padariusį abonentą jeigu teisės turėtojas pateikė teisiškai galiojantį skundą dėl autoriaus teisių, prekės ženklo ar gretutinių teisių pažeidimo, ir jeigu tokios informacijos reikia, kad tos teisės būtų apsaugotos arba užtikrintos.

J.Naujokaitytė: Norėčiau pridėti komentarą, kad kompetentingos institucijos pagal ACTA yra teisminės administracinės ir teisėsaugos institucijos, tai kaip suprantu, lig šiol… ir dar čia yra sakoma, kad kompetentingos institucijos lieps interneto paslaugų tiekėjui pateikti informaciją teisės turėtojui. Tai yra kompetentinga institucija autorių teisių turėtojui pasakys apie tave, kuris esi tariamai pažeidėjas. Kiek žinau, tokios informacijos suteikimą galėjo reglamentuoti tik teismas, ne teisėsaugos institucijos, ne administracijos institucijos, tik teismas, dabar čia įtraukiamos kompetentingos institucijos, kurios labai prasiplečia. Ir dar man atrodo, kad kol kas Duomenų apsaugos įstatymas nurodo, kad visokią tokią slaptą informaciją apie žmogų gali turėti tik valstybinės institucijos ir įstaigos, kai tuo tarpu čia yra nurodoma, kad informacija bus pateikiama teisių turėtojui, tas, kuris gali būti ir juridinis, ir fizinis asmuo. Tai man irgi kelia nerimą.

L.Černiauskaitė: Pavyzdžiui, yra 11 straipsnis, cituoju, kad informaciją apie bet kokį asmenį susijusį su pažeidimu arba įtariamą pažeidimu įpareigoti interneto tiekėją pateikti teisių turėtojui.

Klausimas iš auditorijos: Įdomu būtų teisininkų komentarą išgirsti, ar būtent šitie paskaityti straipsniai neatveria galimybių privatumui pažeisti…

St.Drazdauskas: Na, tai ta formuluotė teisės turėtojui gal ir neramina, bet reikia skaityti – su sąlyga, kad teisės turėtojas pateikia teisiškai galiojantį skundą dėl ženklo pažeidimo, ir kad to reikia, kad tos teisės bus apsaugotos…

J.Naujokaitytė: Bet ar iš tiesų…

St.Drazdauskas: …paliekama daugiau teisminei kontrolei ir tiktai tuo atveju kai yra pradėtas kažkoks teisinis ginčas teisme.

J.Naujokaitytė: Bet ar iš tiesų, jeigu aš esu sukūrusi dainą, ir žinau, kad tas žmogus pavogė mano dainą, ar iš tikrųjų man reikia žinoti, koks to žmogaus IP adresas? Nes realiai šitas punktas sako, kad kompetentingos institucijos man pasakys.

G.Gasiulis: Vardas pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta, telefonas.

J.Naujokaitytė: Ar man tikrai reikia tai žinoti, tai tegul policija susitvarko.

Pastaba iš auditorijos: Ne autorius žinos, o įmonės, kurioms priklauso teisės, didelės įmonės.

J.Naujokaitytė: Gerai, o jeigu aš nepardaviau savo teisių, tai aš turiu savo teises, tada man pasakys to pažeidėjo vardą, pavardę, adresą ir asmens kodą.

Pastaba iš auditorijos: Kaip suprantu, ir fizinis, ir juridinis asmuo.

St.Drazdauskas: Bet čia, galiu pasakyti, nieko naujo nėra. ES direktyva dėl intelektinės nuosavybės apsaugos yra įgyvendinta Lietuvoje, tokia ES teismo praktika, kai netgi paslaugų teikėjai yra įpareigoti imtis priemonių, kad netgi reikalui esant galėtų identifikuoti pažeidėjus. Tai savaime supranta, kad tą identifikacinę informaciją pateiktų teismui, nagrinėjančiam bylą.

Klausimas iš auditorijos:…kompetentingos institucijos įvedimas nieko nekeičia?

D. Adomavičiūtė: Tokiais atvejais siūlyčiau daryti analogiją su įprasta vagyste, nes intelektinės nuosavybės vagystė irgi yra vagystė. Kai jūs pateikiat pareiškimą policijai dėl to, kad pavogė jūsų dviratį, jeigu policija identifikuoja asmenį, jūs nueinat ir susipažįstate su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Lygiai toks pats rezultatas.

Pastebėjimas iš auditorijos: Man atrodo čia yra fundamentalus nesupratimas to dalyko, kad iš viso analogiją daryti su materialiu daiktu intelektinei nuosavybei šiuolaikinėje skaitmeninėje eroje yra esminė, grubi klaida. Diskusijos gale aš pakartotinai apibendrinantį klausimą iškelsiu, kad intelektinės nuosavybės samprata, kuri buvo sukurta industrinėje visuomenėje, iš esmės priešinga šiais laikais, kuomet kalbame apie informacinius tinklus, apie internetą, kuomet internetas yra visur, kur esame mes – išmaniuose telefonuose, ir panašiai, tai esminis nesusipratimas šitas analogijas daryti.

Pastaba iš auditorijos: Kai dviratį kas nors nusineš, dviračio neliks, bet kai dviratį nusikopijuoja į diskelį ir kitas atsispausdina, tai niekas neprarandama.

(šurmulys)

St.Drazdauskas: Turiu klausimą auditorijai, bendro pobūdžio. Ar Jūs sutinkat, kad už turinį, kurį parsisiunčiame, turėtume mokėti? Iš principo.

Atsakymas iš auditorijos: Jeigu jis kainuoja – taip.

Pastaba iš auditorijos (Jonas Tertelis): Mes mokame, interneto tiekėjui.

J.Naujokaitytė: Ypač jeigu turime galimybę, nes kol kas labai daug neturim galimybių nusipirkti mp3 ir parsisiųsti legaliai, nes tos visos globalios mp3 pardavinėtojų korporacijos Lietuvai nepardavinėja.

(šurmulys)

Pastebėjimas iš auditorijos (J. Tertelis): Šiandien siūlo televizijos tiekėjas prietaisą su teliku nusipirkti, kurį tu gali, jeigu nebūsi namie, užsistatyti, tau įrašys kašio varžybas. Ir aš moku kas mėnesį ir už tą įrangą. Tai tą patį aš darau internete. Grįžtu namo, atsisėdu prie teliko ir pasileidžiu tai, ką noriu žiūrėti, nes nebuvau namie. Internete aš nueinu ir susirandu tai, ko negalėjau pamatyti tuo metu, ir žiūriu. Aš moku tam tiekėjui ir šitam.

(šurmulys)

Pastebėjimas iš auditorijos: Bet jeigu parsisiunti filmą, kurio pradžioje rašoma, kad jūs pažeisite teises, jeigu …

Komentaras iš auditorijos (J.Tertelis): Easy tai nukirpti.

(auditorijoje juokas)

R.Adomaitienė: Ar galėčiau pakomentuoti, visą tą diskusiją ir anksčiau sekdama – esminis skirtumas matyt, esminės diskusijos nėra, kad nesutarimas yra apie tai, ką Jūs pasakėte – gal šiuolaikinės technologijos metais tas, kaip čia pasakius, kopijavimas tapo toks lyg nebaudžiamas, prieinamas ir galimas, ir galbūt ta sąvoka, kaip jūs sakėt, neatitinka, bet tai nieko bendra su ACTA neturi, nes ACTA, jos pagrindas, yra ant dabar egzistuojančių įstatymų, o jie ar geri, ar blogi, ar jūs tam pritariat, ar ne – tai yra kitas fundamentalus klausimas, bet jį reikėtų atsieti nuo ACTA, nes ji elgiasi pagal tai, kas dabar yra ginama. Dabar ginama, kad intelektinė nuosavybė yra turtas, ir jos vagystė yra tokia pati vagystė, kaip dviračio vagystė. Ir jeigu jūs tam nepritariate, tai nepykite ant ACTA-os, nes ne jinai tai sugalvojo, tas sugalvota daug anksčiau.

J.Mikalauskas: Bet čia ir kitas klausimas dėl to prilyginimo vagystei. Tarkim, aš nusipirkau tikrą knygą, tikrą diską su muziką, iš karto atėjo draugas, aš jam paskolinau. O jeigu internetu nusiunčiu tą dainą, tai jau kažkodėl vagystė atsiranda, nors kai aš knygą skolinau, kažkokį tikrą daiktą, tai vagyste niekas manęs nekaltina.

Pastaba iš auditorijos: Savo pasisakymo pradžioje minėjau, kad tai yra gilesnis klausimas…

R.Adomaitienė: Esmė yra daug gilesnė…

Pastaba iš auditorijos: Esmė yra daug gilesnė, bet suprantat, būtent pagal tą analogiją, kurią, nežinau, čia jau reiktų teisininko komentaro, kuomet iš esmės pats fundamentalus principas, kad virtuali vagystė prilygsta realiai vagystei, būtent šitas principas, kuris yra jau įdiegtas, ir toliau sėkmingai plėtojamas teisėkūroje. Kam plėtoti – ir čia jau siejasi tiesiogiai su ACTA – kam plėtoti šitą principą priimant naujus aktus, jeigu jis esmingai ydingas? Atsakant toliau į klausimą, ar mes sutinkame mokėti už produkciją – taip, aš suprantu, kad už intelektinę nuosavybę reikia mokėti, ir panašiai, bet esmė, kad turime suprasti tam tikrus dalykus, na vėlgi – tai yra elementari informacinės visuomenės samprata. Tarp kitko, būtų labai smagu, jeigu čia būtų Informacinės visuomenės plėtros komiteto atstovas, būtent iš valstybinio lygmens pakomentuotų. Mūsų komunikacinė aplinka yra esmingai pakitusi, mes turime kalbėti apie kitus dalykus jau, viskas virtualizuojasi, totaliai. Mes dabar kalbame apie interneto ekonomiką, Davoso forume visai neseniai buvo Google užsakytas mokslinis tyrimas, kuriame būtent ir kalbama apie tai labai išsamiai, kalbant apie kapitalizmo krizę. Mes kalbame apie sisteminį, labai gilią ir sisteminę problemą. Siejant su ACTA ir klausiant visų jūsų – ar iš tikrųjų, kuomet yra sistemiškai ydingas principas, ar mes toliau teisėkūrą vykdydami šiuo principu kažko pasieksime, ar tik daugiau sukelsime visuomenėje neramumų?

Justinas Ingelevičius: Prisijungsiu prie to, nes man netgi daugiau nerimo sukėlė ne tai, kas ACTA-oj parašyta, o tai, ko aš ten neradau. Mano nuomone, geriausi būdai, kaip sustabdyti piratavimą ir tos intelektinės nuosavybės pažeidimus yra tokie – pirmiausiai, tiek autorių, tiek kūrinių naudotojų švietimas, ir kuo aktyvesnio bendravimo tarp jų be tarpininkų skatinimas. Ir lygiagrečiai – atviros informacijos, atvirų žinių, atvirų technologijų kaip įmanoma didesnis propagavimas ir jų kiekio didinimas internete. Tos atvirosios technologijos – bet kokios žinios, kurios yra licenzijuotos laisvomis licenzijomis, Creative Commons, GPL ir panašiai, kurias galima legaliai kopijuoti, dauginti, ir tokiu būdu žiūrint, tiek Vikipedijos, tiek Atviro kodo programų kūrėjai nepatiria jokių nuostolių, netgi atvirkščiai, jie gauna naudą, kai jų kūrinius kopijuoja laisvai, modifikuoja ir keičia. Taigi, aš ACTA-oje  nematau tų pozityvių dalykų, kodėl ja neskatinama šita gera veikla, kuri niekam nekenkia tikrai, bet būtent yra siūloma tokiom draudimo priemonėm ir panašiai šitą visą dalyką spręsti.

Pastebėjimas iš auditorijos: Tas principas galioja, reali vagystė ir virtuali vagystė. Kalba ne apie ideologiją, o apie kultūrinį fenomeną, atvirą kodą, kodėl teisėkūroje nėra pabandoma atsižvelgti – vėlgi, jokių žinių neturiu, pabrėžiu – atsižvelgti į tam tikrus principus, kurie ir komerciškai vykdomi sėkmingai, kodėl kuriami įstatymai siekiant apriboti, ir dar slepiant nuo visuomenės. Tas pats variantas Google, buvo pateiktas pasiūlymas tų pačių korporacijų už uždarų durų, informacija tik neseniai nutekėjo, vienos korporacijos susirenka, verslo, muzikos ir pramogų industrijos, ir paieškų korporacijoms, kurios valdo milžiniškus paieškų variklius, pateikia, kad mes norim to, to ir to. Dabar laukiam, kol jie atsakys. Ar tai demokratinis procesas, ar tai skaidri komunikacija? Nemanau.

Klausimas iš auditorijos: Galima būtų ministerijų atstovams užduoti klausimą – kaip manote, kaip būtų, jeigu vyktų dabar ne tik šitoj auditorijoj, bet visoj visuomenėj, apklausa, referendumas, kaip manote, ar visuomenė  pritartų šios sutarties pasirašymui?

Pastebėjimas iš auditorijos (T.Bajarkevičius): Norėčiau įsiterpti. Pats turiu garbės dėstyti trijose aukštosiose mokyklose, daugiausiai dalykus, susijusius su medijų kultūra ir garso menu, ir viena iš temų yra Creative Commons, kaip alternatyviosios autorinės teisės, tai open source visas judėjimas atviro kodo. Galiu pasakyti, kad nėra tiesa, kad nėra tų teisinių priemonių. Riomerio universitetas kryptingai tuo klausimu dirba gana ilgą laiką, tačiau kaip teisiškai galima būtų formuluoti šitą problemą, tai mes turime, sakykime, vieną iš pagrindinių teisių, kuri nėra kvestionuojama, tai yra teisė į žodžio laisvę, ir šita teisė kažkuria prasme šiuolaikinėms reformoms teikia įvairias išvestines teises į citatas, nes tai, ką cituoji, tai tu iš esmės turi teisę rinktis, kadangi tu turi laisvą žodį. Ir manau, kad teisinės normos visada seka po etinių normų, tai yra išvestinis dalykas. Kaip mes galėtume patikrinti, tai kreiptis į Konstituciją atėjus tam kritiniam momentui, kai mes iš tiesų abejojame sisteminiu ir iki begalybės besiplečiančiu kompleksiniu ir iki kritinės normos prieinančiu problemų paketu ir tiesiog išsiaiškinti. Tai vienas momentas, o antras, manyčiau, kad principas, kuriuo iš ES yra nuleidžiamos direktyvos, ir šiuo atveju tai yra iš viršaus einanti iniciatyva, tas principas taip pat turėtų būti šiek tiek derinamas su tuo, kaip iš viršaus į apačią eina tokios direktyvos, ir kaip iš apačios į viršų. Taigi tai yra tai, ką matau problematiška šiuo atveju ir tai, kaip [įgyvendinti] tą tarptautinį derinimą šitų interesų ir teisinių normų ir galų gale piliečių interesų derinimą. Jeigu vis dar norime išlaikyti bendrą Europos identitetą, tai šitą klausimą reiktų nuleisti iš biurokratinio lygmens į pilietinį.

(…)

St.Drazdauskas: Prie švietimo šiek tiek norėčiau sugrįžti. Manau, kad šiais laikais teisinis švietimas intelektinės nuosavybės srityje nelabai ką ir padės progresuoti šitai sričiai. Galėčiau visus apšviesti, pasakydamas, kad šiandien filmas kurį mes žiūrėsime, greičiausiai pažeis…

L.Černiauskaitė:  Ne, nes yra su Creative Commons [licenzija] sukurtas, jis yra laisvai prieinamas internete ir skatinamas atsisiųsti nemokamai…

St.Drazdauskas: Netikrinau ar tikrai. su Creative Commons licenzija, žinau, kad į torentus jis įdėtas, jį galima parsisiųsti…(šurmulys, juokas auditorijoje), bet ar jį galima parsisiųsti per torent tinklus…

Pastaba iš auditorijos: Atsiprašau, bet torentas tai tik technologija.

St.Drazdauskas:  Tai va būtent, teisiškai šitoj vietoj pasibaigtų tuo, kad jeigu aš leidau parsisiųsti, tai reiškia, aš neleidau rodyti viešai, net ir nemokamai.

J.Naujokaitytė: Čia mes visi draugai…

St.Drazdauskas: Aš tik sakau kaip pavyzdį, kokia yra teisinė sistema šiandien. Tai va, pabandžius apšviesti, natūrali reakcija – pasipriešinimas, ir bando tada po to švietimo visi sužinoję, kas tai yra, tiesiog neigti autorių teisę, mano, kad jinai nereikalinga, kad tai yra visai ne tas pats, kaip daiktų vagystė, arba reiktų vėlgi skatinti tą laisvą dalinimąsi, kas autoriams padeda, ir tai iš tiesų nėra taip jau teisinga. Nes pagrindinis principas, kurio apskritai reikėtų siekti autorių teisėje, tai yra kažkokiu būdu atlyginti autoriui už jo kūrybą. Šiais laikais mes tą atlyginimą surenkame per leidybą užsiimančias kompanijas, taip, jos investuoja, jos moka darbuotojams, išlaiko savo technologijas, tarkim, išleidžia pinigus reklamai autoriaus kūrinių, po to tos surinktos lėšos, autoriaus atlyginimas, grįžta kažkokiu būdu, ar šiandien tas yra toliau įmanoma praktikuoti internetinėje erdvėje? Na, matyt, labai didelis klausimas. Ir kai šiandien sakome, kad reikėtų drausti kopijavimą internete, kai iš principo internetas sukurtas pagal tai, kad žmonės turi dalintis informacija, tai akivaizdu, kad tas esamas reguliavimas, esami verslo modeliai netinka šiuolaikinei visuomenei. Bet teisinė bazė yra tokia, kokia yra, tai ją reikia keisti, bet tokiu būdu, kad autoriams atlyginimas būtų vienaip ar kitaip surenkamas. Ir čia diskusijos gali eiti apie tai, kaip teisingai autoriams atlyginti, turėti alternatyvas iš kur parsisiųsti – taip, gal dalį nemokamai pasiūlyti, čia patys autoriai gali tai nuspręsti, bet ta pamatinė idėja, kad kūryba turi būti atlyginta, manyčiau, neturėtų dingti iš darbotvarkės.

J.Ingelevičius: Tai taip, taip, aš būtent tą ir turėjau omeny, būtent autorių ir naudotojų švietimas, autorius šviesti apie tai, kaip tuos alternatyvius metodus apmokėjimų skleisti, o naudotojus taip pat skatinti gerbti autorius ir remti juos, kad autoriai kurtų, abipusis kad būtų veiksmas.

Pastebėjimas iš auditorijos (J.Tertelis): Bet tas pasipriešinimas, kai žmones šviečiat apie autorines teises, pats tokių gavęs paskaitų ne vieną esu, kaip autorius, ir gavęs velnių už visokius pasisakymus, bet dalykas tas, kad dažniausiai, kaip ir šiandien diskusijoj šnekama apie ACTA kaip apie faktą, kad jis bus, nebandom kreipti tos vykdančiosios valdžios ta linkme, kuria mano visuomenė. Aš internetą priimu kaip radiją. Vienas kompozitorius yra viešai išsakęs, tai yra radijas, lieva kokybė, kurią jūs galit klausytis nemokamai. Mes negalim internetu nukopijuoti kokybės, negalim nukopijuoti simfoninio orkestro, mp3 formatas yra dešimt procentų nuo to, ką gali girdėti LP formate, bet…

Pastebėjimas iš auditorijos (T.Bajarkevičius): Po dviejų mėnesių bus formatai…

Pastebėjimas iš auditorijos: Ne, po dviejų nebus…

Pastebėjimas iš auditorijos: Tai yra laikina…

Pastebėjimas iš auditorijos (J.Tertelis): Tarkim, tu nueini į kino teatrą. Tai, ką tu žiūri per savo LCD monitorių, tai yra visiškai skirtingi dalykai, tai yra lieva kopija internete, ir klausimas, jeigu norit griežtinti sankcijas už tai, kad tu net nekopijuoji, o tokį skečą nusipieši pagal Moną Lizą, tai aš sutinku labiau, įvedam – kaip LATGA veda televizijoms, barams, radijui – bendrą mokestį, skaitmeninėms laikmenoms dabar padarė, įvedam bendrą mokestį, kuris yra prie interneto mokesčio, penkis litus moku, ir gaunu tą lievą kokybę. Blogiausias dalykas su visais apribojimais yra ne tai, kad aš nenusikopijuosiu, bet žvelgiant apskritai Europoje per visą blogų kultūrą, ten, kur sėdi jaunimėlis 16, 12 metų hipsteriai netoli savižudybės ribos, ir kai jiems vienintelis išraiškos būdas yra kopinti ir dėti, cituoti, jiems nusispjaut į tą teisę, ir kai jūs jiems uždrausit, tada žiūrėsim sąskaitas psichoterapeutų. (juokas auditorijoje) Žiūrima iš vienos pozicijos, niekada nežiūrima, kaip tai palies sociumą, kaip sociumas naudoja internetą, kaip iš tiesų – ar tas kopijavimas yra kopijavimas. Buvo tyrimas padarytas, Anglijoj į kažkokį koncertą atėjo tie, kurie piratines kopijas klausosi namie. Klausimas, jeigu jie nesiklausytų piratinių kopijų, ar jie žinotų apie tą grupę? Tai yra sklaida iš principo. Informacija. Kiek mes nežinotume. Mes nebūtume matę filmų, nes jų neatveža kino pavasariai, nerodo jų telikai, nieks jų neperka, o kaip man mokytis? Iš kur man žinot PAR kino istoriją? Kodėl mano informacija turėtų būti užraukta šitam posovietiniam bloke, ir, tipo, davai, rumunai yra vieninteliai geri.

Pastebėjimas iš auditorijos (T.Bajarkevičius): Esu dalyvavęs įvairiuose mailing list’uose 2004 m. ar panašiai, kai ta naujųjų medijų kultūra kūrėsi, ir iš tiesų na kaip dabar Amerikoje, Europoje, tokios diskusijos, ar man čia verta pirkti plug-in-ą, kuris kainuoja dešimt dolerių, šimtai laiškų, apsikeitimai įvairiausiom nuomonėm, analizėm, o tu nueini į Gariūnus, ten nusiperki kompaktą su tūkstančiu tokių pluginų. Tai palyginkit kūrybinį potencialą to žmogaus, kuris turi tą piratinį tūkstančių pluginų, o tas pluginas yra kaip atskiras instrumentas, violančelė ar kas nors kito, tai tu iškart turi orkestrą savo studijoje, o tas žmogus, kuris perka, jis to neturi, ir čia yra tas etinis klausimas bet kuriuo atveju, bet viena vertus, ar Amerikoj, ar Vakarų Europoj tuo metu buvo visai kita ekonominė situacija, ir galima buvo nusipirkti kur kas paprasčiau tuos pluginus jiems negu mums legaliai, bet kita vertus aišku dar iš kitos pusės pažiūrėsi, minimalios priemonės skatina kūrybiškumą, su tom priemonėm, kurias turi, su tuo vienu pluginu, su violančele gali išgaut milijoną dalykų, tai čia yra daug tokių derinimo kaip ir momentų, bet tai ką tik išgirdom…

Pastebėjimas iš auditorijos (J.Tertelis): Yra … vieną kartą pasakęs, kad dabar mes turime sumokėti duoklę už tai, kad mes Gariūnuose pirkome visą softą, visas programas, kai buvo galima. Realiai tai, kad šiandien Lietuva eina į priekį pakankamai stipriai IT sferoj, yra dėka piratavimo (juokas auditorijoj). Dėl to programinimo. Aš pats buvau šeštoj klasėj, sėdėjau programavau su C++ programavimo kalba, aš Druskininkuose tikrai niekur jos negalėjau nusipirkti, bet gavau iš draugelio kompaktą, kurį jis Gariūnuose nusipirko už du litus, ir mes galim pradėti kurti, galvoti į priekį, progresuoti daug anksčiau.

Klausimas iš auditorijos: Norėčiau paklausti Kultūros ministerijos atstovės. Jūs turėtumėte žinoti Lietuvos kūrėjų poziciją, ką jie mano apie ACTA, kas yra pliusai matomi ir minusai. Ir kitą klausimą URM atstovei, kas nutiktų, jeigu kitos šalys Europoje, kurios yra padėjusios parašą, ratifikuoja, o mes sukeliame čia ažiotažą ir neratifikuojame, kokie gali būti nesklandumai, teisiniai ir techniniai.

G.Berasnevičiūtė: Jūs sakote, IT pramonė pas mus klesti, bet ką mūsų pramogų pramonė daro, jinai visiškai sužlugusi praktiškai.

Pastebėjimas iš auditorijos (J.Tertelis): Čia yra kultūros trūkumas.

G.Berasnevičiūtė: Kiek išleidžiama naujų CD, kiek turim naujų nacionalinių produktų pagamintų? Priežastis – piratavimas. Mūsų autoriai yra susirūpinę tais dalykais, jie siūlo Kultūros ministerijai ieškoti kokių nors sprendimų, kaip stiprinti teisių gynimo sistemą, kadangi, kaip žinia, ta sistema Europos lygmenyje yra gana skirtinga, tokios šalys, kaip Prancūzija, Anglija taiko gana griežtas priemones, pavyzdžiui, Prancūzijoje galima atjungti nuo interneto po trečio įspėjimo. Nesakau, kad mes kažką tokio planuojam įvesti, bet mes iš tikrųjų svarstom galimybes. O ACTA, nemanau, kad jinai kažką keis šitam teisiniam lygmeny, nes jinai įgyvendina direktyvą, kuri ir šiaip yra mūsų įstatymuose, bet neveikia jų praktinis taikymas.

L.Černiauskaitė: Papildysiu. O lyginant su Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymu, ką kito matote šitame susitarime?

G.Berasnevičiūtė Nieko. ACTA įgyvendina tą pačią autorinių teisių gynimo direktyvą, kuri yra Autorinių teisių įstatyme, ten yra tie patys draudimai, teisinė informacija, bet tos priemonės – labai mažai taikomos priemonės.

G.Gasiulis: Tai kam tada reikia to dalyko, kuris nieko nekeičia?

R.Adomaitienė: Kai kurios šalys būtent tą ir kėlė – kam mes pasirašome sutartį, kuri nieko neprideda prie to, ką mes ES turime. Kaip sakiau, tai yra pliusas, kad kitos šalys, ne ES šalys, pasikels savo apsaugos lygį.

G.Gasiulis: Pavyzdžiui, kokios šalys?
R.Adomaitienė: Kas pasirašė – Australija, Japonija, JAV, Jungtinės Meksikos Valstijos, Kanada, Korėjos Respublika, Maroko karalystė, Naujoji Zelandija, Singapūro Respublika, Šveicarijos Konfederacija…

G.Gasiulis: Kalba eina ne apie šitas šalis, kalba eina apie Rusiją, Kiniją, Indiją, rinkas, kuriose piratavimas klesti, įstatymų nėra, ir yra viltis, kad jos ateityje pasirašys šitą sutartį. Dabar kaip manot, ar Europoj kilus tokiam ažiotažui, ar tos šalys dar pasirašys šitą sutartį? Europa nenori šitos sutarties, kur jau viskas galioja, ar manot, kad rusai sėdės tyliai ir pasirašys?

R.Adomaitienė: Bet kuri prekybinė sutartis sukelia diskusijų, ir tokių sveikų diskusijų, kaip šiandien vyksta, todėl, kad bet kuri prekybinė sutartis turi tam tikrus liberalizavimo elementus, nuo ko kenčia pramonė, jeigu mes ją turime, bet laimi vartotojas, ir yra amžinas vartotojo ir gamintojo dialogas. Ar gamintojas turi teisę išgyventi, ar vartotojas turi didesnę teisę pigiau vartoti. Tarkime, dempingo atveju kiekvieną kartą yra mirtina diskusija, tarkim, mes gaminam dviračius, ES rinka apsaugota dempingo muitu, mes džiaugiamės, gamintojai mūsų, bet jūs, kaip vartotojas, sakysit – man vienodai gamintojas, aš noriu pigaus dviračio, nesvarbu, kad jis Kinijoj pagamintas ir dempinguotas. Kas turi didesnę teisę? Dėl to sprendžiama remiantis esamais… yra sakoma: dempingas yra žalinga praktika, netoleruojama praktika, dėl to jį įrodžius jisai baudžiamas. Taip lygiai ir apie autorių teises, teisės aktai teigia, kad autorių teisės neturi būti pažeidinėjamos, jiems turi būti atlyginta už jų teises, pagal tai viskas ir… Aišku, nuo to galbūt kas nors nepatenkintas, kaip ir bet kurioj sutarty, ir vysta tokios diskusijos.

Klausimas iš auditorijos (Liutauras Gudžinskas): O Estija, tarkime, nežinote, kokia jų pozicija?

R.Adomaitienė: Estija lygiai tokioj pačioj ES pozicijoj. Sutartis pasirašyta visų šalių narių vardu.

Klausimas iš auditorijos: Jeigu mes neratifikuojame, o kiti ratifikuoja?

R.Adomaitienė: Tiesiog sutartis neįsigalioja. Gal teisininkai mane pataisys. Nėra buvę tokio atvejo ES kol kas, net ir pačias sunkiausias, net ir Lisabonos sutartį ratifikavo visi. Kadangi pasirašyta sutartis ES bendrijų ir šalių narių vardu, ji galėtų įsigalioti toj kompetencijų srity, kur bendrijos reguliuoja, tik ta apimtimi, o šalių narių kompetencijos srityje negalėtų įsigalioti, toks mano būtų interpretavimas.

St.Drazdauskas: Greičiausiai taip ir yra, reikėtų dar patikrinti, bet iš tiesų, ir Europos parlamentas turės nuspręsti dėl to susitarimo, nežinau, ar ratifikacijos procedūra vadinama, ar kažkoks pritarimas…

R.Adomaitienė: Pritarimas.

St.Drazdauskas: …iš ES, tai tada visai ES, o valstybės narės savo ribose pačios spręs.

L.Černiauskaitė: Susitarime paminėta, kad [įsigalioja] praėjus trisdešimčiai dienų po šešto ratifikavimo.

R.Adomaitienė: ES čia kaip vienetas.

St.Drazdauskas: Jeigu šešios šalys ratifikuos, jinai įsigalios, bet tik toms šešioms šalims, paskui kiekviena kita ratifikavusi jau automatiškai po ratifikavimo, po raštų deponavimo…

R.Adomaitienė: Bet ES šalys nesiskaito į tą, jos kaip visos, kartu.

St.Drazdauskas: Jo, gali būti.

J.Ingelevičius: Norėjau apie daiktus ir dempingus. Manau, kad kuo daugiau atsiras atviro kodo dviračių, atviro kodo automobilių ir atviro kodo spausdintuvų, tuo mažiau iškils tų problemų dėl laisvos rinkos, pažeidimų, dempingų ir panašiai. Taipogi norėčiau, kad būtų skatinami ir šitie dalykai, taip pat irgi įvairiom sutartim galėtų būti skatinami. Atviro kodo produktai.

(šurmulys auditorijoje)

T.Baranovas: Pats turiu namie asmeniškai Open Office ir tikrai nenoriu, kad Microsoft kada nors rastų būdą priversti pirkti jų produktą, man visiškai to nereikia.Tikrai pritarčiau, kad atviro kodo propagavimas galėtų būti tikslas.

J.Naujokaitytė: Norėčiau pratęsti Jūsų klausimą, dėl ko žmonės nerimauja. Norėčiau išnaudoti tą situaciją, kad čia turime teisininkus. Žmonės labai labai nerimauja dėl asmeninių daiktų tikrinimo muitinėse. Vakar per „Ryto garsus“ ponia Adomaitienė teigė, kad juodu ant balto yra parašyta, jog mobilūs nebus tikrinami. Aš noriu pacituoti jums tą juodu ant balto, čia yra 14 straipsnio antras punktas, šalis gali netaikyti šio skirsnio nedideliam nekomercinės paskirties prekių esančių asmeniniame keliautojo bagaže kiekiui. Noriu paklausti teisininkų, ar žodžiai „gali netaikyti“ reiškia, kad „nebus taikoma“?

St. Drazdauskas: Tai reiškia, kad leidžiama valstybei narei, pavyzdžiui, Lietuvai, kuri ratifikuoja šitą susitarimą, pačiai apsispręsti, ką numatyti savo įstatymuose.

J.Naujokaitytė: Taip, bet ponia Adomaitienė teigdama, jog nebus, jog parašyta, kad nebus, ji klydo, nes…

St.Drazdauskas: Kodėl? Gal iš tikrųjų nebus.

G.Gasiulis: Skrisiu į Prancūziją, ir tenai sėsiu.

St.Drazdauskas:  Prancūzija Jus patikrins.

J.Naujokaitytė: Aš būdama pilietė neturiu šiuo metu jokių garantų, man nieks nesako, kad mano šalis nenutars, kad ji gali ir tikrinti.

D. Adomavičiūtė: Jūs ir be ACTA neturite jokių garantijų. Visais atvejais galite atskristi į Abu Dabį, ir Jus suims dėl to, kad Jūsų kišenėje koks nors…

J.Naujokaitytė: Šiuo metu kalbu tarkim apie grįžimą iš Anglijos į Lietuvą.

D. Adomavičiūtė: Tai ir Anglija gali nustatyti…

J.Naujokaitytė: Ne, Lietuva.

D. Adomavičiūtė: Lietuva gali nustatyti griežtesnes taisykles, negu ACTA ar direktyvoje, čia ne ACTA problema.

J.Naujokaitytė: Čia ACTA problema.

J.Mikalauskas: Įteisinsim ACTA, ir tada Lietuvoj atsiras įstatymas.

J.Naujokaitytė: Yra numatyta dabar teisės aktuose, kad būtų tikrinamas mano mobilus dėl autorių teisių pažeidimų? Nėra. Bet gali būti.
G.Berasnevičiūtė:  Tai Jūs sekit teisės aktus, kai bus, tai teikit pastabas.

(auditorijoje juokas)

R.Adomaitienė: Šita sutartis.. Jūs skaitote ir galvojat…. Tiesiogiai jinai netaikoma, ji per teisės aktus taikoma.

Komentaras iš auditorijos: Iš esmės šitas punktas nieko nereiškia.

R.Adomaitienė: Sutartis nėra Seimo [priimtas] įstatymas.

Komentaras iš auditorijos: Būtent, tai yra nukreipimas tam tikra kryptimi, bet jis nieko įstatymiškai nepasako. Jeigu yra žodis „gali“…

Komentaras iš auditorijos: Palieka valstybei apsispręsti…

J.Naujokaitytė: Gali taikyti, gali netaikyti. Tai dabar norėčiau sulaukti patikinimo, kad jeigu ratifikuosime, kad Lietuva netaikys.

(šurmulys auditorijoje)

G.Gasiulis: Dėl to, kas yra įstatymai, kas legalizuota, kas nelegalizuota, koks požiūris į autorių teises, tai svarbiausia pirmas klausimas – už ką balsavote praeituose Seimo rinkimuose ir už ką ketinate balsuoti šituose? Nesakysiu savo pažiūrų, nes balsavau ne už tuos, kurie čia atstovauja jūsų nuomonei, bet, tarkim, liberali pusė yra labiau už tai, ką jūs šnekate (juokas auditorijoje), o …

L.Černiauskaitė: Norėčiau klausti, kokia Justo Mikalausko pozicija ACTA atžvilgiu?

J.Mikalauskas: Tai slapta sutartis, kuri pasirašyta visuomenei už nugaros, nes Jūs sakėte, kad 2010 m. buvo paskelbta viešai sutartis, bet pradėta ji kurti anksčiau, 2008 m. ar anksčiau, kas ją kūrė, ar demokratiškai išrinkti atstovai, ar kokios korporacijos pasiūlė?

R.Adomaitienė: Sutartys ES pasirašomos labai dažnai, tai yra procedūros, kaip jos yra derinamos, visada sutartys yra derinamos pagal tą pačią… šitai sutarčiai nebuvo jokia išimtinė procedūra. Paprastai įstatymų, sutarčių inicijavimo teisę turi komisija, komisija ir pateikė pirmą “draftą”, kurio pagrindu ir prasidėjo konsultacijos.

J.Naujokaitytė: Tai kodėl tada Europos Parlamentas net du kartus išreiškė susirūpinimą dėl Lisabonos sutarties pažeidimo, nes derybų detalės nebuvo viešinamos parlamento nariams, bent jau kaip jos turėtų būti pagal Lisabonos sutartį viešinamos?

R.Adomaitienė: Dviejų šalių dialogas yra visą laiką įmanomas, ir jis vyko, o kodėl Parlamentas pagalvojo, kad tai buvo mažiau… pažiūrėkit, kiek Parlamentas buvo informuotas, jis buvo nuolat ir komisaro informuotas, ir žemesniam lygy buvo informuotas. Jeigu Jūs kalbat apie sutarčių tekstus, kodėl jie nematė anksčiau, sutarčių tekstai kol yra derybiniai, tuo labiau daugiašalėse derybose, jie yra konfidencialūs. Jie yra nepublikuojami, riboto naudojimo tekstai. Kai sutarties tekstas tapo galutinis, jis buvo paskelbtas.

G.Gasiulis: Gandas sklando, kad PPO visiškai nedalyvavo šitame procese?

R.Adomaitienė: Jinai negalėjo dalyvauti, jinai nėra šalis.

G.Gasiulis: PPO atsakinga būtent už šitą sritį, apie kurią yra ACTA – apie prekybą, prieš tai visos sutartys per ją ėjo.

R.Adomaitienė: PPO turi specialią sutartį TRIPS, kuri ir reguliuoja su prekyba susijusius…

G.Gasiulis: O čia yra TRIPS tęsinys. Tai kodėl…

R.Adomaitienė: Yra nustatytos teisinės bazinės normos, kurių visos šalys narės turi laikytis. Visos susitariančios šalys šiame susitarime yra PPO narės, visos taiko TRIPS.

G.Gasiulis: Reiškia galima išvengti…

R.Adomaitienė: Reiškia neakivaizdžiai PPO dalyvavo, jinai negali dalyvauti, ji nedalyvauja nei dvišalėse, nei keliašalėse derybose, jos normos visose susitariančiose šalyse taikomos. Kaip jinai kitaip gali – nėra buvę precedento, kad PPO dalyvautų sutartyse. Jos teisės tiesiog įgyvendintos, jos visoms galioja.

Klausimas iš auditorijos (T.Bajarkevičius): Čia truputį susijęs klausimas, bet netiesiogiai, ar yra kokių būdų – remiuosi gandais, kuriuos girdėjau – ar ta sutartis gali paveikti žemės ūkį įvairiose šalyse, turiu omeny, kad ji apima ne tik autorines teises, intelektinę nuosavybę, bet kartu ir biopatentus.

St.Drazdauskas: Na,  į galvą ateina muitinės procedūros. Galbūt ūkininkai praras galimybę įsigyti kažkokią nelegalią produkciją, pagamintą vienoj iš ACTA valstybių narių, kuri turės jau ant savo sienų tos produkcijos tiesiog neišleisti, tai pagal tai kas bent jau susitarimo tekste parašyta, toks gyvenimiškas pavyzdys. Bet kažkas, kad būtų specialiai žemės ūkiui skirta…

Klausimas iš auditorijos (T.Bajarkevičius): Patentuojamos sėklos, kurių tam tikrą kiekį privaloma išmesti, o ne auginti darkart…

St.Drazdauskas: Tai gali būti, bet šiuo atveju turime reikalą su vadinamom kopijom, kopijuotom sėklom, ne pagal patentą gaminamom, aišku, kad jos turėtų būti naikinamos, bet čia patentų teisė –  galim svarstyti, ar jinai reikalinga, bet…

Klausimas iš auditorijos (T.Bajarkevičius):  O čia nėra kaip mėlynos spalvos patentas – vėlgi, etinis klausimas. Ir kitas, gal jau procedūrinis, kiek tikslinga ar protinga tokius teisinius aktus susieti – intelektinę nuosavybę, mokslinių žinių nuosavybę, patentus ir autorines teises į vieną burbulą, jį perleisti per tokių neišpainiojamų teisinių terminų koridorių ir, taip sakant, prastumti gal kokiom lobistinėms grupėms parankius sprendimus?

St.Drazdauskas: Tai čia vėlgi mes atsiduriam toje pačioje diskusijoje, kur klausimas sukasi apie tai, ar reikia tokio reguliavimo, koks yra dabar. Bet ACTA prie šitos diskusijos nelabai ką prideda. Ji tik pasako, kad prie esamo reguliavimo kontroliuoti pažeidimus reikia dar griežčiau, negu kad dabar, bet ar tai yra pažeidimas, ar nėra, ar reikia žemės ūkio produkciją saugoti patentais ribojant jos platinimo laikotarpį 25 metais, ar nereikia, kokio lygio patento apsauga turi būti nustatyta, kokiem objektam, tai ACTA to pati neišsprendžia.

L.Černiauskaitė: Paskutinis komentaras.

Komentaras iš auditorijos: Kalbant apie intelektinę nuosavybę – ką mes priimam kaip duotybę. Mes galim priimti kaip duotybę faktą, kad autoriui reikia sumokėti už kiekvieną kopiją kūrinio, tai yra vienas dalykas. Nes ką mes čia dabar kartojame kaip savaime suprantamą dalyką. Tai yra viena.

St.Drazdauskas: Ne, aš sakiau, kad autoriui turi būti atlyginta už jo kūrybą, nesakiau, kad už kiekvieną kopiją. Atvirkščiai, reikalavimas mokėti už kiekvieną kopiją internetu parsisiųstą, visiems akivaizdu, kad nerealus šiais laikais, ir drausti kopijuoti internete – vienintelis būdas tai padaryti yra uždaryti dalį interneto, kažkokią svetainę, riboti funkciją.

Komentaras iš auditorijos: Labai teisingai, tai būtent dėl to yra kitas dalykas, kurį galima priimti kaip duotybę. Dabar susiklostė tam tikra terpė, kurioje informacija yra perduodama tam tikrais būdais, ir tai jau yra susifromavusi infrastruktūra. Dabar šiek tiek susiduria tos prielaidos. Manau, kad nebūtina iškelti vienos prielaidos virš kitos kaip savaime suprantamų faktų. Ką bandau pasakyti, kad tarkim JAV atlikėjai didelę pajamų dalį uždirba iš koncertų, jie suranda tam tikrų būdų uždirbti ne iš kopijų apmokestinimo, bet iš koncertų, ir jie uždirba didelius pinigus. Pasižiūrėkite, kiek yra naujų atlikėjų, kurie uždirba milijonus šiuo metu, kai vyksta toks piratavimas visose valstybėse, ir pažiūrėkite, kurią dalį jie uždirba iš failų, ir kurią iš koncertų, kurią už pozavimą viršeliuose, už kitus dalykus, ir pažiūrėkite iš kūrėjo perspektyvos – jeigu man nemokės, aš nekursiu. Jeigu žmogui reikės tos dainos, jeigu man reikia muzikos, aš sumokėsiu kažkokiu būdu. Rinka tai ir turėtų nuspręsti, ir čia nereikia dirbtinai sukurti tų taisyklių, jeigu mes nemokėsime atlikėjams – jie mums negros, o jeigu negros, tai mes paprašysime, kad jie grotų.

L.Černiauskaitė: Paskutinis klausimas, trumpas.

Klausimas iš auditorijos (Žygimantas Jančoras): Kokios galimos perspektyvos, Teisingumo ministerijos klausčiau – ar Lietuvoj bus paklausta žmonių nuomonės, ir jeigu jinai prieštarautų šiandieninei pozicijai, ar tai nuomonei bus atstovaujama, ar ne ?

T.Baranovas: Kaip tik tai, ką norėjau pasakyti baigiamajam žodžiui. Galvoju, kad tikrai bandykim žiūrėti į pozityviąją pusę. Pozityvioji pusė yra, kad jūsų čia susirinko tiek daug, ir jūsų klausimas buvo dėl referendumo, atsakymas yra labai paprastas – jeigu to aktyvumo nebus, iniciatyvos nebus, ir referendumo nebus. Viskas turi būti perkeliama ir, kaip matau, jau kažkiek yra perkelta į pilietinės visuomenės lygį, ir tiktai taip ir turi būti. Ratifikavimas Lietuvoje gali įvykti, gali neįvykti. Čia vėl priklauso nuo to, ar bus išgirstas jūsų balsas, ar jūs paveiksite politikus, kad vienaip ar kitaip būtų pabalsuota. Nes čia yra daug įvairiausių klausimų. Griežtesnis tų pačių taisyklių įgyvendinimas mano supratimu kelia klausimą, yra balanso klausimas, kaip su žodžio laisve, su privatumo apsauga – visi tie dalykai, kuriuos, na, tikrai reikia pagalvoti, ar tas balansas yra išlaikomas. Aš nei sakau nei taip, nei taip, bet atkreipkim dėmesį kurios šalys labiausiai protestuoja dėl šitų dalykų – tai yra mūsų likimo draugės, tos šalys, kurios žino, kas yra nelaisva visuomenė, kas yra kontroliuojami dalykai. Mes gi nenorime, kad Lietuvoje internetas būtų kaip Kinijoje, su gūglais užblokuotais ir panašiais dalykais. Aš čia tik šiaip, kaip galimas mintis galimoms diskusijoms, bet aš manau, kad na, palaikyti reikia tą entuziazmą, ir kaip spausti politikus, kad atstovautų jūsų nuomonei.

Klausimas iš auditorijos: O tai iš viršaus į apačią? Jūsų komentarą išklausius susidaro įspūdis – eikim dabar 300 000 parašų rinkti ir visą biurokratinį mechanizmėlį… O kaip pačios valdžios institucijos?

T.Baranovas: Ratifikavimas yra priimamas įstatymu – priimamas įstatymas dėl ratifikavimo, tai įstatymui yra procedūros kaip bet kuriam kitam, turi būti dauguma…

Klausimas iš auditorijos (Ž. Jančoras): Man buvo įdomūs scenarijai, ar valdžia dar bandys klausti kažkokiu būdu savo piliečių?
Klausimas iš auditorijos: Pati valdžia gali inicijuoti referendumą?

Komentaras iš auditorijos (Ž. Jančoras): Ar jinai turi tam priemonių čia kitas dalykas, bet kai jinai jau pasirašinėja, gal jau teisiškai tai daryti nebeįmanoma.

T.Baranovas: Referendumą aš, atvirai pasakius, abejočiau kad čia kažkas inicijuotų, yra daug kitų klausimų, pavyzdžiui, dvigubos pilietybės, kur irgi savo eilės laukia referendumo […] visokių tų būdų yra pareikšti savo poziciją, kiekvieną savaitgalį kas nors organizuojama (juokas auditorijoje).

G.Berasnevičiūtė: Mes kaip Kultūros ministerija palaikome silpnąją pusę, autorius, kūrėjus, nes manom, kad ACTA jeigu nepagerino situacijos, tai išlaiko ją tokią, kokia ji yra, tokios priemonės turi būti, apginti pažeistas teises.

R.Adomaitienė: Tikrai, visą laiką reikia išsakyti nuomonę, ir jūs tą darote, ir sakote, ir toliau tęskite, tiesiog išsakydami nuomones nesuplakite dalykų, kurie nesusiplaka. Jeigu mes kalbame apie fundamentalų nesutarimą dėl to, kaip traktuotina intelektinė nuosavybė ar autorių teisės, apie tai, ką mes su kolega diskutavome, tai to nepridėkime prie ACTA vien dėl to, kad ji tuo metu iškilo, nes matosi, kad diskusija yra esminė, apie tai ar turėtų būti prieinama… bet tai tikrai neatsirado ne su ACTA ir ne prie ACTA, o tiesiog dabar jie yra suporuoti.

J.Mikalauskas: Siūlau nepasiduoti ir išreikšti savo nuomonę, kad valdžia nepriimtų ACTA, nes toks susitarimas slaptas, kuris sukurtas beveik už mūsų nugaros, taip pat net neaišku, ar atstovauja tas pačias autorių teises, tai yra, aš pats mėgstu pirkti tiek ir muzikinius kūrinius, ir muzikines programas, bet labai dažnai internete pamatau, kad ši parduotuvė Lietuvoje neparduoda, šie autoriai Lietuvoje neparduoda, viskas yra tų pačių autorių …

G.Berasnevičiūtė: Kodėl neparduoda – todėl, kad autorių teisės pažeidžiamos, jie neina į rinką paprasčiausiai.

J.Mikalauskas: Tai būtent, visi tie autorių tiesių gynėjai nori pristatyti labai daug barjerų tarp manęs kaip pirkėjo ir autorių, ir tiesiog netgi kenkia patiems autoriams, nors lyg sako, kad jų teises gina ir norėtų, kad jie daugiau uždirbtų.

J.Ingelevičius: Mano nuomone, šioje srityje galbūt silpnoji pusė yra tos atviros informacijos kūrėjai, norėčiau matyt juos skatinamus. O apie ūkininkus išgirdus diskusiją kyla toks retorinis klausimas – kaip bus baudžiamos bitės, nelegaliai transportuojančios nelegalius patentuotus genus iš vieno ūkininko į kitą valstybę, ir galbūt kitas ūkininkas už sienos nukentės dėl to.

G.Gasiulis: Muitinė sutvarkys.

J.Naujokaitytė: Mūsų stop acta bendruomenėje yra labai įvairių pažiūrų žmonės, vieni už piratus, kiti prieš piratus, vieni už autorių teises, kiti prieš, tai labai marga bendruomenė. Mes visi manom, kad ACTA sutartis yra pavojinga netgi galbūt demokratijai, dėl to kad joje yra daug abejotinų punktų, daug tokių „gali“, „negali“, „bent“ – ką tas „bent“ reiškia, labai dažnai kelia klausimą. Yra keletas punktų, kurie prieštarauja vienas kitam, yra tas keistas ACTA komitetas, kuris niekam neatsakingas, yra paliekama daug vietos interpretacijai, ir mes esam dėl to susirūpinę labiausiai, nekeldami tų šalutinių klausimų. Kviečiam visus žmones išsakyti savo nuomonę apie ACTA mūsų europarlamentarams, mūsų parlamentarams, tai jau yra daroma, mes siūlome naudotis puslapiu Parašyk jiems lt, ir jūsų tie laiškai nenuėjo perniek, Leonidas Donskis jau atsakė į tai, tai tęskim šitą darbą, tikiuosi, kad pasieksime, jog tie visi baisūs drakonai neišeis.

D.Adomavičiūtė: Mes kaip teisininkai tai visuomet galim šnekėt ir už vieną, ir už kitą pusę. (juokas auditorijoje)

G.Gasiulis: Šnekat už tuos, kurie moka pinigus.

D.Adomavičiūtė: Dažniausiai taip. Bet šiuo atveju norisi kaip ir dažno teisinio reguliavimo dalykas, kad būtų apsaugota ta silpnesnė pusė. Nes kiekvienas autorius gali į tą pačią Linkomaniją įdėti savo kūrinį, parsisiųst nemokamai, tai bus su autoriaus sutikimu, ir viskas bus teisėta. Bet kiekvienas autorius turi turėti teisę neleisti platinti savo kūrinio ir teisę gauti už tai pinigus. Čia buvo komentaras, iš ko uždirbami pinigai, tai galiu pasakyt kitą labai lietuvišką pavyzdį. Lietuviškas filmas, kuriam reikalingas biudžetas, nėra finansavimo, kuriamas iš asmeninių lėšų, užstatomi garažai, namai ir taip toliau. Pradedamas rodyti kino teatre, už dviejų dienų atsiranda puikiausios kokybės Linkomanijoje. Na, ar tai sąžininga? Tokiais atvejais jau atsiranda realus apsaugos poveikis ir ACTA tikėkimės jį užtikrins.

St.Drazdauskas:  Aš irgi kaip teisininkas, kas bus parašyta Lietuvos įstatymuose, aš išmoksiu, paskaitysiu ir žinosiu, kaip pakonsultuoti vieną arba kitą pusę. (juokas auditorijoje) Bet kita vertus, kaip piliečiui man norisi, kad iš tikrųjų tas judėjimas neperaugtų į visišką autorių teisių apsaugos neigimą, kas tikrai būtų kitas kraštutinumas ir būtų blogai. Džiugu, kad šiandien lyg jaučiu iš auditorijos, kad sutariam, kad autoriams vienaip ar kitaip turėtų būti atlyginta už jų kūrybą, tiktai linkėčiau prasidėjus šitai diskusijai atrasti būdų galbūt ne per tą prievartinį teisių įgyvendinimą, kurio siekiama ACTA pagalba, bet gal nustatant kitokį reguliavimą, čia visai pradžiugino mintis, kad žmogus sutinka mokėti kažkokį fiksuotą atlyginimą autorių teises atstovaujančioms organizacijoms ir taip juos išlaikyti, kaip pavyzdys, vienokia ar kitokia forma, kad autoriaus kūrybinės pastangos atsipirktų, kad neprarastų žmogus tų garažų ir neliktų be nieko.

G.Gasiulis: Aš tai labai džiaugiuos, kad visi vis aktyviau domisi tokiom temom, ir labai tikiuosi, kad šeštadienį mitingas įvyks, ir ten susirinks daug žmonių, ir tai bus pirmas mitingas, kuriame nebus 90 proc. pensininkų. (juokas auditorijoje)