Graikija gavo pirmąją 7,5 mlrd. eurų išmoką iš antrojo vadinamosios tarptautinės pagalbos paketo.  Pinigai iš  euro zonos ir Tarptautinio valiutos fondo (TVF) ateina kaip paskola ir yra skirti tik atsiskaityti su valstybės kreditoriais. Paskola skiriama Graikijai įsipareigojus radikaliai mažinti valstybės išlaidas ir pertvarkyti ekonomiką.  

hatzistefanou-kitidi
K. Kitidi ir A. Chatzistefanou Debtocracy nuotr.

Kokia tai skola, kurią visuomenė turi išpirkti mokėdama kainą, kuri gali būti nepakeliama – atsakymo į šį klausimą ieško visuomenės lėšomis sukurto filmo “Skolokratija”  (“Debtocracy”, 2011) autoriai. Filme aptariama, kas yra neteisėta skola (angl. odious debt), kaip valstybės skolos krizė spręsta Argentinoje ir Ekvadore, svarstomas tarptautinio investicinio banko Goldman Sachs vaidmuo Graikijos skolos istorijoje bei visuomeninio valstybės skolos audito idėja. Pokalbį su viena filmo autorių Graikijos žurnaliste Katerina Kitidi pradėjome nuo klausimo, kaip valstybės skolos krizė pakeitė jos gyvenimą. 

Buvau interneto naujienų portalo vyriausioji redaktorė. Praeitais metais palikau šį darbą. Pradėjau dirbti kaip nepriklausoma žurnalistė, nes manau, kad taip turėsiu laiko baigti dokumentinį filmą. Kuriame jį kartu su kolega Aris Chatzistefanou. Filmas vadinasi „Katastroika“ („Catastroika“ 2012). Jis pasakoja apie privatizaciją ir kainų reguliavimo panaikinimą įvairiose vadinamojo išsivysčiusio pasaulio šalyse.

Kad galėčiau įgyvendinti šį sumanymą, kurį laikau labai svarbiu sau ir visai graikų visuomenei, turėjau palikti savo  darbą. Pranešinėti naujienas –  tai jas išgyventi. Daugelis žmonių užsienyje nesupranta, ką Graikijai reiškia radikalus valstybės išlaidų viešosioms paslaugoms karpymas (angl. austerity measures, public spending cuts) ir privatizacija.

Leiskite duoti keletą pavyzdžių, kad suprastumėte, kokia situacija Graikijoje. ES statistikos agentūros Eurostat duomenimis trečdalis Graikijos žmonių gyvena žemiau skurdo ribos. Benamių žmonių nuo 2009 m. padaugėjo 25 proc., o per pamokas vaikai tikrąja to žodžio prasme alpsta iš alkio, nes rytais prieš eidami į mokyklą negauna pakankamai maisto. Kai kurios mokyklos neturėjo lėšų šildymui, todėl vaikai mokėsi šaltyje, o ligoninėse gydytojai, gaunantys mažus atlyginimus, kartais turi dirbti be būtinos įrangos ir vaistų.

Vidutines pajamas gaunančiai graikų šeimai elektros kaina per pastaruosius dvejus metus kilo šešis kartus. Viduriniajai klasei uždėti šeši skirtingi mokesčiai. Žmonės nebegali susimokėti savo skolų. Neseniai BBC buvo straipsnis, kuriame kalbama apie Graikijos visuomenės sveikatą. Jame teigiama, kad per finansų krizę savižudybių skaičius išaugo septyniolika procentų. Labai išaugo sergamumas kai kuriomis ligomis, pavyzdžiui, ŽIV, taip pat ir narkotikų vartojimas. Visa Graikijos visuomenė pasiligojusi. Labai sunku tai perteikti likusiai ES, kur kartais matomi tik skaičiai, ir nesuprantama, kad už tų skaičių yra gyvi žmonės.

Nuo krizės pradžios tiek daug žmonių paliko žurnalistiką, kad dabar Graikijoje yra daugiau bedarbių žurnalistų, negu dirbančių. Galite suprasti, kaip sunku gyventi visuomenei, kai vyriausybė priima vis daugiau vadinamojo griežtojo taupymo priemonių.

Užburtas ratas

Lietuvos žiniasklaidoje pasikartoja teiginys, kad radikalaus valstybės išlaidų mažinimo (austerity) priemonės Graikijoje yra neišvengiamos ir būtinos, ir kad gerai, jog Lietuva jas laiku įsivedė pati, nelaukdama, kol jų sąlygas nustatys tarptautinės finansinės institucijos. Graikijos visuomenės nepasitenkinimas valstybės išlaidų mažinimu apibūdinamas kaip “išlepimas”.

Yra didelis visuomenės pasipriešinimas valstybės išlaidų karpymui mažinant socialinę paramą ir viešąsias paslaugas. Neseniai atlikta apklausa rodo, kad 95,7 proc. Graikijos žmonių mano, jog taupymo politika per žiauri. Tai reiškia, kad taip mano beveik visa Graikijos visuomenė.

Kalbama, esą tos priemonės būtinos. Tačiau yra labai paprasti ekonominiai prieštaravimai, kuriuos nurodo netgi vyraujančios krypties ekonomistai. Jie sako, kad ekonomika negali atsigauti, jeigu gyventojai skursta.

Jeigu gyventojai nebeturi vartojimo galios, tai rinka negali veikti, žmonės negali sumokėti mokesčių, valstybės pajamos išsenka, o kartu valstybė turi mokėti daugiau pašalpų bedarbiams.

Dabartinės vyriausybės priemonės, kurios esą yra skirtos tam, kad būtų skatinamas augimas, tenkina tik verslo ir finansinio elito interesus. Ką mes matome Graikijoje? Finansų elitas neinvestuoja savo pinigų į šalį, netgi esant labai žemiems darbo jėgos kaštams lyginant su tais, kurie buvo prieš krizę. Jie perkelia savo finansus į Šveicariją ir kitas šalis, kad juos apsaugotų. Šiuo metu Šveicarijoje yra 600 milijardų eurų, priklausančių Graikijos finansų elitui.

Radikalaus valstybės išlaidų mažinimo politika sukuria užburtą ratą, kuris neleidžia augimo, ir įstumia ekonomiką į didesnį nuosmukį, tai yra viena problemos dalis. O antra – kad turtingi žmonės, kurie turėtų investuoti į šalį, to nedaro. Radikalus valstybės išlaidų mažinimas ir geresnių sąlygų finansiniam elitui sudarymas neduoda jokių rezultatų.

Karpyti ar bankrutuoti

Kokios alternatyvos siūlomos Graikijoje?

Vyksta labai didelė diskusija. Bendro, vieningo požiūrio nėra. Kai kurie žmonės bando ieškoti europinio sprendimo. Jeigu ES administratoriai ir pareigūnai iš tikrųjų norėtų padėti, Europos centrinis bankas (ECB) galėtų nurašyti didesnę dalį skolos, negu ta, dėl kurios dabar sutarta, ir suteikti paskolą žemomis palūkanomis. Tai leistų Graikijai paskatinti ekonomiką ir greičiau išeiti iš krizės.

Tačiau matome, kad ES elitas neina šia kryptimi. Jie duoda pinigus bankams. Pavyzdžiui, gruodį ECB suteikė 638 milijardų dolerių [lengvatinių] paskolų Europos bankams. Jų politika yra nukreipta ne į gyventojų gerovę, bet į Europos finansų sistemos gerovę.

Didelė ir gana svarbi diskusijos dalis Graikijoje – kalbos apie nemokumą (angl. default) ir išėjimą iš euro zonos. Vienas iš minimų pavyzdžių yra Argentina, kuri 2001 m. gruodį paskelbė esanti nemoki savo skolintojams ir sugebėjo išeiti iš ekonominės krizės.

Graikijoje daug kas sako, kad Graikija nėra Argentina, ji negali būti nemoki, nes ji negali išeiti iš euro zonos, o šios dvi politikos, nemokumas ir pasitraukimas iš euro zonos, eina kartu. Argentina turėjo savo valiutą, susietą su JAV doleriu. Valiutos devalvavimas paskatina eksportą ir augimą. Sakoma, kad Graikija negalėtų devalvuoti tiek, kiek Argentina, nes nėra ką eksportuoti, esą, Graikija daugiausiai importuoja. Tačiau tai neteisingas supratimas. Argentina atsigavo ne dėl eksporto, ne dėl to, kad eksportavo daug sojos pupelių, kaip žmonės čia sako, bet todėl, kad po nemokumo paskelbimo pakilo vidaus vartojimas, o tai galėjo paskatinti ekonomiką.

Antra, jeigu kas nors atidžiau pažiūrėtų į skaičius, pamatytų, kad Graikijos eksportas yra svarbesnis Graikijos ekonomikoje, negu Argentinos eksportas buvo tuo metu, kai šalis pasiskelbė esanti nemoki. Graikija galėtų eiti tuo pačiu keliu, atsisakyti vykdyti įsipareigojimus kreditoriams ir išeiti iš euro zonos.

Daugelis žmonių teigia, kad jeigu Graikija išeitų iš euro zonos, tai sukurtų daugybę problemų bankų sektoriuje, iššauktų finansų krizes, ir tai tiesa. Jeigu Graikija vėl įsivestų drachmą, kuri iš karto būtų devalvuota, būtų labai didelė krizė, bet ji nebūtų tokia didelė, kokią matome dabar.

Pavyzdžiai rodo, kad tokią krizę būtų galima įveikti po trejų ar penkerių metų, o dabar esame labai dideliame nuosmukyje ir [ekonominėje] depresijoje. Šalis liks tokioje padėtyje dešimčiai metų ir ilgiau, netgi jeigu mes taikysime visas tas griežtojo taupymo priemones, už kurias pasisako Graikijos vyriausybė, ES institucijos ir Tarptautinis valiutos fondas (TVF). Reikėtų pasverti ir priimti mažiausiai blogą sprendimą, nors jis nebūtinai bus kiekvieno Graikijos piliečio svajonė.

Niekieno partijos populiarumas

Balandį Graikijoje parlamento rinkimai. ES piliečių diskusijose internete galima matyti pasikartojantį teiginį – kokia prasmė eiti į rinkimus, jeigu priimant sprendimus daugiau galios ES turi ne išrinkti politikai, o nerinkti ir visuomenei neatsakingi finansininkai – technokratai. Kaip technokratų įtaka valdyme vertinama Graikijoje?

Graikijoje situacija panaši, bet ne dėl to, kad tai buvo Graikijos visuomenės sprendimas. Taip nusprendė ES mūsų vardu, tai buvo lapkritį, kai Graikijoje pasikeitė vyriausybė. Dabar jai vadovauja technokratas [Lucas Papademos], bankų žmogus, kuris nebuvo išrinktas parlamente. Jis remiasi grupe ministrų, kurie ne visi yra nariai partijos, graikų išrinktos paskutiniuose rinkimuose.

Mes matome, kaip demokratija Graikijoje pažeidžiama, kaip primetami ES pareigūnų sprendimai, kad būtų įgyvendinta jų finansų politika.

Rinkimų balandį rezultatai svarbu, bet daugelis žmonių mano, kad kas belaimėtų, niekas politikoje nesikeis, netgi jei tai bus žmonės iš opozicinių partijų. ES pareikalavo iš Graikijos partijų, kad jos laikytųsi griežto taupymo politikos, netgi jeigu žmonės parlamente ir vyriausybėje keistųsi.

Po praeitų rinkimų [2009 m.] buvo sudaryta taip vadinamosios centro kairės, socialistų partijos [PASOK] vyriausybė, kuri iš tiesų įgyvendino neoliberalią politiką. Labiausiai tikėtina, kad po šių rinkimų turėsime centro dešinės vyriausybę, kuri tikrai laikysis to paties recepto Graikijai.

Apklausos prieš rinkimus rodo didžiulę fragmentaciją. Kovo pradžioje atlikta apklausa rodo, kad į Graikijos parlamentą būtų išrinktos devynios partijos. Antroji pagal populiarumą yra vadinamoji Niekieno partija – daugiausiai žmonės balsuotų už centro dešiniąją partiją [ND], o antras dažniausias atsakymas – “Nežinau, už ką balsuosiu”, tai rodo labai didelį žmonių nepasitikėjimą vyriausybe ir visu politiniu elitu. Netikima, jog kas nors galėtų situaciją pakeisti.

Kiek išaugo kairiųjų partijų, komunistų, eurokomunistų partijos populiarumas, taip pat ir naujos centro partijos, kuri pasisako už tam tikrą vidurio kelio politiką. Tačiau dominuojantis jausmas Graikijoje yra kad niekuo negalime pasitikėti, jog kas nors galėtų pakeisti situaciją. Tai skatina daugelį žmonių sakyti, kad jie rinkimuose nebalsuos.

Mano požiūriu, mes visi turime ieškoti skirtingų būdų kaip kovoti už tai, kad situacija keistųsi – tiek rinkimuose, tiek ir gatvėse, spausdami Vyriausybę, spausdami politinį ir finansinį elitus protestais, kad parodytume žmonių valią.

“Tie graikai” ir “tie vokiečiai”

Viename savo straipsnių rašėte: „ES piliečiai pratinasi nekęsti graikų, o ne sistemos, kuriančios deficitus ir skolas Europos pakraščiuose“.

Kalbėjau apie propagandos mechanizmus Vokietijoje ir kitose šiaurinėse ES šalyse, kuriose Graikija ir kitos ES pakraščių šalys apibūdinamos kaip “kiaulės” (angl. PIGS – menkinanti santrumpa, kuria kartais vadinamos eurozonos pakraščio šalys Portugalija (Portugal), Italija (Italy), Graikija (Greece) ir Ispanija (Spain), o prasidėjus valstybės skolų krizei – PIIGS, pridedant Airiją (Ireland). Kai kurios naujienų organizacijos, tarp jų Financial Times, ir ekonominės institucijos šio termino nevartoja dėl užgaulaus jo atspalvio – A.Č.) ar “čigonai”.

Yra didelis pasipiktinimas Graikijos žmonėmis, tačiau tai, ką rašo žiniasklaida, nėra tikras krizės priežasčių išaiškinimas. Jeigu jas iš tiesų aiškintumėmės, didesnė kaltė kristų eurozonai ir būdui, kuriuo ES yra sudaryta.

Skleidžiamas įvaizdis, esą Graikijos valstybė nesugeba susitvarkyti, surinkti mokesčių, kovoti su korupcija. Yra sakoma, esą Graikijos žmonės „tingūs“, nors oficiali Tarptautinio ekonominio bendradarbiavimo ir vystymo organizacijos (TEBIPO, angl. OECD) ataskaita rodo, kad graikai vieni iš pirmaujančių pagal darbo valandas.

Man atrodo, visa tai daroma turint politinį tikslą priversti visuomenę „suvirškinti“ tą radikalaus valstybės išlaidų karpymo politiką, už kurią pasisako Europos šiaurės šalys. Graikijoje taip pat yra panašus pasipiktinimas Vokietija ir kitomis ES valstybėmis, kurios laikomos atsakingomis už didelio valstybės išlaidų karpymo įvedimą.

Bėda, kad toks kalbėjimas, esą “vokiečiai blogi”, “vokiečiai yra naciai, jie primeta mums griežtą taupymą”, lygiai kaip ir naratyvas esą “graikai tinginiai”, “graikai korumpuoti” skatina vienų žmonių neapykantą kitiems, o tai trukdo suprasti, kad iš tiesų jie turėtų būti vieningi prieš bendrą priešą, tiek Graikijoje, tiek ir Vokietijoje. Nepamirškime, kad Vokietija padidino savo konkurencingumą karpydama Vokietijos darbininkų atlyginimus. Turėtume ne priešinti vienus žmones su kitais, o kalbėti apie tuos, kurie bando varžyti jų teises.

Kalbant apie korupciją ir mokesčių surinkimą Graikijoje tiesa, kad yra administravimo problemų. Niekas nesako, jog Graikijos ekonomika yra tobula. Vidinės Graikijos ekonomikos problemos – labai svarbus Graikijos krizės faktorius. Tačiau mano nuomone svarbiausia Graikijos valstybės problema yra ne ta, kad ji korumpuota, o ta, kad ji nesugebėjo apmokestinti tokiu pat būdu finansinio elito, kaip ir paprastų žmonių. Ji nesukūrė tinkamos mokesčių sistemos devintajame dešimtmetyje, kai pradėjo kurti gerovės valstybę. Kadangi ji nenorėjo paimti mokesčių iš finansinio elito, kad ta gerovės valstybė būtų sukurta, ji turėjo skolintis pinigų, ir tai viena iš priežasčių, kodėl skola pradėjo taip smarkiai augti.

Pagrindinė Graikijos problema yra mokesčių sistema, o ne korupcija ar valstybės darbuotojų nesugebėjimas surinkti mokesčius iš nepasiturinčių žmonių. Tai sisteminė, o ne atskirų žmonių problema.

Socialiniai eksperimentai 

Pasirašantieji peticiją dėl Graikijos, tarp jų garsūs Europos intelektualai, teigia, jog Graikija tampa laboratorija, kurioje vykdomas socialinis eksperimentas bus perkeliamas į kitas ES šalis.

Jie teisūs. Graikijoje vyksta eksperimentas. Gyventojams jo rezultatai pragaištingi. Daugelis žmonių galvoja, kad graikai daug anksčiau turėjo sukilti prieš vyriausybę ir valstybės išlaidų mažinimo karpant socialinę paramą ir viešąsias paslaugas politiką. Demonstracijos vyksta, pavyzdžiui, vasario 12 d. 500 tūkstančių žmonių susirinko Atėnuose į demonstraciją prieš naują paskolą ir griežto taupymo politiką įvestą vyriausybės bei Troikos (ES, ECB ir TVF – A.Č.).

Tačiau matome, kad Graikijos žmonės yra šoko būsenos, jie taip užpulti įvairais būdais iš kelių pusių, kad didžioji dauguma dabar bando kaip nors išgyventi. Jie negalvoja apie ateitį, jie negali pakelti galvos ir pasakyti vyriausybei ir ES valdantiesiems – “baikite!”. Dėl šoko būsenos Graikijos žmonės nesukyla taip, kaip galėtų.

Antra vertus, didelė problema su kairiaisiais ir profesinėmis sąjungomis. Žmonės jais nepasitiki, netiki, kad jie galėtų atnešti permainų. Kai kurie žmonės jungiasi į visai kitokias socialines organizacijas, pavyzdžiui, skatina kurti autonomines bendruomenes, kur jie galėtų gyventi ir dirbti savo uždaroje erdvėje.

Ar tai Graikijoje vyksta?

Yra mažų eksperimentų. Pavyzdžiui, jaunimas renkasi kalnuose ir kuria komunas, kur jie dirba žemę, pasigamina patys, ką gali, ir perka tik būtiniausius dalykus, kad išliktų.  Nors nėra labai daug žmonių, kurie taip darytų, tikrai yra labai daug tokių, kurie apie tai galvoja. Tačiau man tai atrodo labiau individualistiniai sprendimai.

Visuomeninis valstybės skolos auditas 

Filmas „Skolokratija“ palieka įspūdį, kad tai, kas vyksta,  Jūs matote ne tik kaip Graikijos skolos krizę, bet ir kaip ES demokratijos krizę.

Filmu norėjome parodyti, kad yra kitų būdų kaip paaiškinti krizę, negu tas, kurį skleidžia dominuojanti žiniasklaida. Šis aiškinimas kalba apie eurozonos problemas, dėl kurių mes susiduriame su finansų krize, tai įrodo faktas, kad ne tik Graikija susiduria su šita sunkia situacija, bet ir kitos eurozonos pakraščio šalys. “Skolokratijoje” norėjome pristatyti kitą krizės paaiškinimą ir iškelti fundamentalų reikalavimą – skaidrumo reikalavimą, demokratinės, visuomenės vykdomos kontrolės reikalavimą. Kokia čia skola, kurią žmonėms reikia sumokėti su tokiomis aukomis?

„Skolokratija“ kalba apie Graikiją ir gali parodyti kitose šalyse gyvenantiems žmonėms, kas čia vyksta. Antruoju filmu “Katastroika” siekiame parodyti Graikijos žmonėms, kas vyko kitose vadinamojo išsivysčiusio pasaulio šalyse, kai buvo įgyvendinta privatizacija ir atsisakyta reguliuoti kainas. Galbūt girdėjote apie labai didelę Graikijos valstybės turto privatizacijos programą. Norėjome parodyti, kas vyksta, kai panašios programos įgyvendinamos.

Pavyzdžiui, JAV, Kalifornijoje nustojus reguliuoti kainas elektros sektoriuje įvyko krizė, elektra buvo tiekiama su pertrūkiais, o kainos smarkiai išaugo. Norėjome parodyti, kaip Italijoje privatizuojamas vanduo, kas įvyko privatizavus geležinkelius Didžiojoje Britanijoje, ir leisti graikams pajusti, kas jiems atsitiks.

Visi šie klausimai labai susiję su demokratija. Tas valstybės išlaidų mažinimas, kurį dabar įgyvendina vyriausybė, negalėtų būti taip lengvai pradėtas vykdyti, jeigu vyriausybei vadovautų ne technokratas, neišrinktas rinkimuose.

Lietuvoje Jūsų klausysis žmonės, kurie girdėdami žodžius „privatizacija“ ir „krizė“ galvos apie savo patirtį. Privatizacija, vykusi keičiantis santvarkai, daliai žmonių čia asocijuojasi su socialinio teisingumo stoka. Dabar įgyvendinamos griežtojo taupymo politikos prasmingumas žiniasklaidoje retai svarstomas kritiškai, dažniau sprendimai pristatomi kaip neišvengiami, politikų ir aukštų pareigūnų žodžius komentuojant bankuose dirbantiems ekonomistams. Krizė=valstybės išlaidų mažinimas=privatizacija, šiuo atveju – dalies viešųjų paslaugų. Nuolatos kartojant tokį receptą, jis gali atrodyt logiškas ir neišvengiamas, o pilietis gali pasijusti neturintis nei galios, nei kompetencijos, nei teisės paprieštarauti.

Pasakyčiau – pažiūrėkite į Boliviją. Ten žmonės buvo labai silpni, labai skurdūs, geriausias grobis užsienio kapitalo įmonėms. Didelės kompanijos norėjo gauti vandens išteklių kontrolę – jie buvo privatizuoti. Dėl sukilimo, dėl skurdžiausios, mažiausiai išsilavinusios visuomenės dalies, indėnų, kurie tuo metu buvo labai drąsūs, pasipriešinimo vandens išteklių privatizacija buvo sustabdyta. Galų gale valstybė susigrąžino vandens išteklių kontrolę berods už 2 bolivijanus – mažiau nei už dolerį. Visa tai galėjo įvykti visuomenės pasipriešinimo dėka, dėka žmonių, apie kuriuos visi galvojo, kad jie bus labai paklusnūs, nes jie neturėjo galios, neturėjo žinių ir žiniasklaidos, bet jie sugebėjo kai ką padaryti. Netgi jei tai atrodo labai tolimas pavyzdys, bet jis suteikia vilties mums visiems.

„Katastroika“

Filmą “Skolokratija” galite rasti internete ir laisvai žiūrėti. “Katastroika” pasirodys kovo gale, kaip ir “Skolokratija” filmas turės laisvą Creative Commons licenzija, kiekvienas ir kiekviena galės nemokamai žiūrėti jį, dalintis ir rengti peržiūras.

Ar buvo lengva rasti paramą filmams?

Filmus finansavo visuomenė. Kai rinkome lėšas “Skolokratijai” ir “Katastroikai”, pasakėme, kad priimsime paramą iš žmonių, bet ne iš politinių partijų ir ne iš įmonių, nes nenorėjome, kad kas nors kištųsi į mūsų žurnalistinį darbą. “Skolokratija” buvo fenomenas – filmui reikalingas lėšas surinkome per dvi savaites. Su “Katastroika” sunkiau dėl labai paprastos priežasties – filmą remia daugiau žmonių, bet sumos mažesnės. Tai dėl krizės. Žmonės sako – pernai galėjau jūsų filmui duoti 20 eurų, o šiemet neturiu darbo, galiu duoti 3-5 eurus. Jaučiame didelį žmonių norą paremti filmą, bet lėšoms surinkti reikia daugiau laiko.

Ar Jūsų darbas teikia Jums laimę, ar, priešingai, stumia į depresiją? Temos, kurias nagrinėjate, sunkios ir keliančios liūdesį.

Rinkdami medžiagą filmui radome pavyzdžių, kurie suteikė mums vilties ateičiai. Be Bolivijos, kuri gali mums atrodyti tolima, galima pažiūrėti į Prancūziją, į Paryžių. Visuomenė ten susigrąžino nuosavybės teises į vandenį, kuris daugelį metų buvo valdomas privataus kapitalo. Savivaldybėje atsirado žmonių, kurie ėmėsi iniciatyvos, buvo įkurta savivaldybės įmonė, kuri perėmė Paryžiaus vandenų valdymą iš privačios. Dabar vandens kaina Paryžiuje žemiausia Prancūzijoje, o paslaugų kokybė – viena geriausių. Tai dalykai, kuriuos sužinojome dirbdami, juos parodysime filme „Katastroika“, kad suteiktume vilties visuomenei, kuriai jos šiuo metu labai reikia.