Gelbėti ar palikti mirčiai? F.Leichter-Flack apie katastrofos ir medicinos etiką

Kokiais kriterijais vadovaujasi šiuolaikinės visuomenės, priimdamos sprendimus, kai spręsti reikia greitai, o ištekliai riboti, ir padėti visiems neįmanoma? Apie etinius pasirinkimus pandemijų, katastrofų ir kitų kritinių situacijų metu savo paskaitoje Vilniuje kalbėjo Frédérique Leichter-Flack, viena iš  Prancūzų instituto rengiamo susitikimų, paskaitų, filmų ir parodų ciklo “Vasaros dvelksmas“ viešnių. Šiuolaikinės etikos problemas mokslininkė nagrinėja savo knygoje “Sąžinės laboratorija“  (“Le Laboratoire des cas de conscience“, 2012)

Skaityti toliau: “Gelbėti ar palikti mirčiai? F.Leichter-Flack apie katastrofos ir medicinos etiką“

J.Whyatt: Žurnalistams reikia sąžinės išlygos

Savitvarkos stiprinimas, aktyvi Žurnalistų sąjungos veikla ginant žurnalistus, visuomenės įtraukimas į žinių rengimą bei sąžinės išlyga darbo sutartyse – tokius būdus kelti žiniasklaidos kultūrą bei visuomenės pasitikėjimą žurnalistais mato žiniasklaidos etikos ekspertė, britų radijo žurnalistė Jane Whyatt. Žurnalistė yra pelniusi apdovanojimų už reportažus apie pažeidžiamas mažumas. J.Whyatt priklauso JK Žurnalistų sąjungai (angl. National Union of Journalists), kur kartu su kitais Lygybės tarybos (angl. Equality Council) nariais kuria gaires žurnalistams. Gairės rengiamos norint padėti sąžiningiau, giliau ir be stereotipų rašyti ne tik apie tautines, religines, rasines ar seksualines mažumas, bet ir apie skurde gyvenančius, tam tikromis ligomis sergančius, prievartą patyrusius ar kitaip pažeidžiamus žmones. Žiniasklaidos kokybe suinteresuotos visuomeninės organizacijos siekia, kad etikos gairės taptų redakcijų etikos kodeksų ir vidaus taisyklių dalimi.  Vilniuje J.Whyatt viešėjo Transparency International Lietuvos skyriaus (TILS) kvietimu. Interviu transliuotas 2012 05 23 laidoje “Žmonės ir idėjos“.

Levisono tyrimas

Susitikime su žurnalistikos studentais Vilniuje kalbėjote apie šiuo metu Jungtinėje Karalystėje vykstantį Levisono (Leveson) tyrimą, atskleidžiantį [telefoninį šnipinėjimą, kyšius policijai ir kitas] nusikalstamas žiniasklaidos praktikas. Kaip šis tyrimas paveikė Jus?

Turiu pasakyti, kad nesu apklausiama Levisono tyrime, nesu pakviesta kaip liudininkė ar kuo nors kaltinama. Žinoma, buvau pasibaisėjusi tyrimo atskleistos korupcijos ir nusikaltimų mastu, bet turiu pripažinti, kad nebuvau nustebinta.

Žurnaliste dirbu daugiau nei 30 metų, dirbau kartu su nacionalinių dienraščių žurnalistais, naudojančiais metodus, kurie gali būti laikomi neetiškais. Kai kurie patys puikausi JK žurnalistai, atstovaujantys garbingai tradicijai saugoti spaudos laisvę, sakyti tiesą valdžiai, reikalauti politikų atsakomybės, taip pat naudojo metodus, kurie nėra visiškai sąžiningi, bet tai darė gindami viešąjį interesą. Tai yra leidžiama, visi mūsų etikos kodeksai daro išlygas. Jeigu tu atskleidi nusikalstamą, nederamą elgesį, kartais leidžiama nesakyti visos tiesos, kas tu esi, kad gautum priėjimą prie informacijos.

Pavyzdžiui, visai neseniai buvo atskleistas didelis skandalas, kiek mūsų parlamentarai sumoka sau dengdami savo išlaidas, kaip jie apgaudinėja ir manipuliuoja leisdami pinigus kvailiausiems dalykams, kuriuos jie perka sau, savo žmonoms ir meilužėms už mokesčių mokėtojų pinigus. Vienas pastatė namą antims, kurios gyvena jo ežere. Visa tai išaiškėjo pavogus dokumentus. Vagystė nėra geras dalykas, bet tai pateisinama, nes buvo atskleista kur kas didesnio masto korupcija ir mūsų išrinktų politikų pažeidimai piktnaudžiaujant visuomenės pinigais ir pasitikėjimu.

Nebuvau nustebusi, kai Levisono tyrimas atskleidė kyšius ir korupciją nacionaliniuose laikraščiuose, ypač bulvariniuose. Tačiau man kelia nerimą, kad žmonės mato tik labai blogus dalykus ir mano, jog visi žurnalistai yra blogi, ir esą reikia visa tai sustabdyti ribojant spaudos laisvę.

Nemanau, kad taip turi įvykti. Man daug labiau patiktų matyti žurnalistus prižiūrinčius save, besilaikančius egzistuojančių etikos kodeksų ir šalies įstatymų. Yra labai aiškūs įstatymai, netgi nesusiję su žiniasklaida. Papirkti policininką yra nusikaltimas, meluoti teisme yra nusikaltimas, perimti privačias žmonių žinutes telefonu ar kompiuteryje yra nusikaltimas. Tai nusikaltimai, už juos turi būti baudžiama. Tačiau tai nereiškia, kad mums reikia griežtesnių ribojančių įstatymų žiniasklaidai.

Vieno pranešėjo istorija

Kaip Levisono tyrimą paskatino pranešėjų nutekinta informacija?

Neseniai turėjau galimybę sutikti ir paklausinėti vieną jų. Richard Peppiatt dirbo laikraštyje “Daily Star“ ir buvo beveik kasdien verčiamas, arba bent jau iš jo buvo tikimasi, kad jis rašys dalykus, su kuriais jis nesutiko. Skaityti toliau: “J.Whyatt: Žurnalistams reikia sąžinės išlygos“

Ar turite teisę tingėti?

Jeigu atsakėte teigiamai, šiandien – Jūsų diena. Birželio 1-ąją antrus metus Tarptautine teisės tingėti diena skelbia keliautoja, menininkė ir neformalaus švietimo aktyvistė Evelina Taunytė, dar žinoma kaip Candy Cactus. Sumanymas kilo iš pernelyg varžančio darbo patirties: „Pernai dirbau Palestinoje ir jaučiausi šiokia tokia „vergė“, tai buvo mano reakcija – nešvęsiu aš Gegužės pirmosios (Tarptautinės darbo dienos – red.past.). Mečiau tą darbą ir paskelbiau Teisės tingėti dieną“.

Feisbuko laikais tokiai akcijai nebereikia Jungtinių tautų organizacijos sprendimo – užtenka sukurti „įvykį“ ir pakviesti į jį savo „draugus“. Jų Candy Cactus turi ne vieną šimtą, daugelis jų – sutikti ilgose kelionėse. Menininkė sako sulaukianti pozityvių reakcijų, tačiau prie Teisės tingėti dienos (Day Of The Right To Be Lazy) jungiasi ne visi. Nurodyta „įvykio“ vieta – sąmonė. „Labai įdomu matyti, kad žmonės atsisako “eiti“ į tą “įvykį“, galbūt tai reiškia, kad jie nesutinka su idėja, o gal tai reiškia, kad jie neperskaitė, jog nueiti reikia tik savo mintyse“, – sako Candy Cactus.

Keliautoja, prieš keletą metų dviračiu iš Lietuvos nuvažiavusi Gruzijon, šiuo metu grįžusi Europon iš kelionių po Lotynų Amerika, tikisi, jog jos sumanymas nebus interpretuojamas paviršutiniškai: „Daug kam gali pasirodyti, jog bandome propaguoti tinginystę, kad žmonės nieko neveiktų. Ši Teisės tingėti diena yra provokacija, kad žmonės suvoktų, jog galbūt ne tiek darbo reikia, kiek teisingesnio išteklių paskirstymo. Skaityti toliau: “Ar turite teisę tingėti?“