F.Leichter-Flack

Gelbėti ar palikti mirčiai? Kokiais kriterijais vadovaujasi šiuolaikinės visuomenės, priimdamos sprendimus, kai spręsti reikia greitai, o ištekliai riboti, ir padėti visiems neįmanoma? Apie etinius pasirinkimus pandemijų, katastrofų ir kitų kritinių situacijų metu savo paskaitoje Vilniuje kalbėjo Frédérique Leichter-Flack, viena iš  Prancūzų instituto rengiamo susitikimų, paskaitų, filmų ir parodų ciklo “Vasaros dvelksmas” viešnių. Šiuolaikinės etikos problemas mokslininkė nagrinėja savo knygoje “Sąžinės laboratorija”  (“Le Laboratoire des cas de conscience”, 2012)

Kiekviename knygos skyriuje kalbu apie konkrečią etinę dilemą.  Pavyzdžiui, kas yra tikroji mama vaiko, kuris gimė naudojant pagalbinius apvaisinimo būdus? Apmąstydama tai pasitelkiu Saliamono sprendimo pavyzdį iš Biblijos. Kaip vertinti žmogų, kuris nužudė būdamas labai susijaudinęs, sąmoningai nenorėdamas nužudyti, kaip vertinti netyčinę žmogžudystę? Imu Hermano Melville‘io apysaką „Bilis Badas“.

Kitas pavyzdys – žmonės, kurie mano, jog yra teisė kankinti vardan humaniškumo,  pavyzdžiui, kad būtų galima išsiaiškinti teroristų sąmokslą, ar turi būti leista kankinti įtariamą teroristą tokiu tikslu? Imu Dostojevskio romaną “Nusikaltimas ir bausmė”, kad apmąstyčiau teisę peržengti etines normas. Literatūrą ir kiną pasitelkiu ieškodama situacijų, kurios neduoda atsakymo, ką daryti, o ko ne, bet padeda mąstyti apie mums iškylančius etinius klausimus.

Kaip tuo susidomėjote?

Dėstau lyginamąją literatūrą ir idėjų istoriją Paryžiaus Ouest Nanterre universitete ir Sciences Po, Paryžiaus Politikos mokslų institute. Sciences Po paprašė manęs pasitelkti humanitarinius mokslus ieškant būdų kalbėti apie šiuolaikines etines mūsų visuomenės problemas. Bandau grožinėje literatūroje ir kine surasti modelius ir situacijas, kurie padėtų mąstyti apie jas, pavyzdžiui,  apie žmonių įsitraukimo, bioetikos klausimus, sprendimus apie žmonių atsakomybę ir panašius dalykus.

Nagrinėjate ir žurnalistinius kūrinius. Kas daugiau duoda įžvalgų, literatūra ar žurnalistiniai tekstai?

Žurnalistiką ir literatūrą sieja tai, jog ir ten, ir ten yra liudijimai. Daugiausia tyrinėju ribinių situacijų, ribinių istorijos laikotarpių liudijimus literatūroje. Šiais laikais siekiant suprasti ribines istorines situacijas vis labiau įprasta naudoti išgalvotus liudijimus. Čia susiduriame ir su sunkumais, nes literatūra gali tavimi labai manipuliuoti.

Manau, kad žurnalistai turi daryti savo darbą tirdami ir bandydami rasti faktus, o literatūra gali mums padėti išbandyti save kitų žmonių gyvenimuose, įstatyti save į situacijas, kuriomis realiame gyvenime mes nebūtume išbandomi.

Pasirinkimas nesirinkti 

Teko būti grupėje, kuri buvo ruošiama darbui su asmenimis, atsidūrusiais sunkiose situacijose. Buvo įsivaizduojamos įvairios situacijos, kurioms dalyviai turėjo siūlyti sprendimus. Viena jų buvo tokia, apie kurią kalbėjote savo paskaitoje. Aprašomi keli žmonės, skirtingo amžiaus, lyties, sveikatos būklės, profesijos, gyvenimo istorijų, savybių, ir prašoma pasirinkti, kuriems penkiems iš septynių turėtų būti suteikta pirmenybė gelbėjant jų gyvybes, nes visų išgelbėti nėra galimybių. Pasirinkimą reikia pagrįsti. Visi ieškojo išeities, išskyrus vieną grupės narę, kuri kategoriškai atsisakė priimti “žaidimo sąlygas”. Ji pasakė, jog reikia bandyti išgelbėti visus, reikia ieškoti būdų, pasirinkti penkis iš septynių jai atrodė neetiška ir nežmoniška. Ar etinėse sistemose, kurias aptariame, yra vietos pasirinkimui nepasirinkti?

Atsisakymas pasirinkti yra pasirinkimas. Tai man primena garsų JAV rašytojo Williamo Styrono romaną “Sofijos pasirinkimas”. Jis pasakoja lenkės krikščionės moters, vardu Sofija, istoriją. Ji deportuojama į Aušvico mirties stovyklą su dviem vaikais. Nacių karininkas jai liepia pasirinkti, kuris iš dviejų vaikų liks gyvas, ir ji pasirenka. Atsisakymas pasirinkti irgi būtų buvęs pasirinkimas, tuo atveju abu vaikai būtų nužudyti, bet ji pasirinko vieną iš jų.

Visada maniau, kad šitas romanas etiniuose klausimuose nuveda mus per toli. Toje knygoje yra kažkas manipuliatyvaus. Ji man labai nepatinka. Manau, jog yra gana ydinga įstumti skaitytoją į padėtį, kad jis jaustų ir išsibandinėtų, kaip jis elgtųsi tokioje situacijoje. Manau, kad tam tikru momentu reikia pasakyti –  nenoriu to,  nenoriu net galvoti apie tai, nes tai pernelyg ribinė situacija, aš nenoriu ruošti savęs jai, nes ruošimasis tokiems pasirinkimams gali netiesiogiai paveikti vertybinius pasirinkimus tikrame kasdieniame gyvenime, pasirinkimus, kurie gali turėti poveikį ir kainą, pavyzdžiui, socialiniams ryšiams, idėjai, kad kiekvienas turi tą pačią teisę gyventi.

Manau, kad vyriausybės turi ruoštis nelaimės situacijoms, ir svarstyti, kokie turėtų būti daromi etiniai sprendimai tokiose situacijose, atsižvelgiant į viešąją nuomonę.  Tačiau  yra riba, kai reikia sustoti ir neleisti, kad iškreipta literatūra mumis manipuliuotų.

Bandžiau apie tai kalbėti savo paskaitoje Vilniuje, nes manau,  kad katastrofų metu, ribinėse situacijose etiniai standartai bet kuriuo atveju susvyruos, ir reikia tam pasiruošti, bet tai nereiškia, kad reikia nustatyti specialius etinius standartus katastrofų situacijoms ir  laikytis jų bet kuria kaina.

Turime išlaikyti kūrybinį, atvirą mąstymą ir tam tikrą moralės autonomiją. Visada turime teisę nepaklusti įsakymams, nesilaikyti gairių ir galvoti savo galva.

Ar etiška diskutuoti?

Šį mėnesį Lietuvos sveikatos apsaugos ministerija (SAM) išplatino pranešimą spaudai, kuriame teigiama, jog ministerija abejoja, ar būtų tikslinga kompensuoti kaip teigiama brangų ir eksperimentinį gydymą pakaitine fermentų terapija žmonėms, sergantiems mukopolisacharidoze, reta ir šiuo metu nepagydoma liga. Metodas, kaip teigiama pranešime spaudai, specialistų vertinimais esąs neveiksmingas ir nesaugus, be to, aptariama ir finansinė terapijos našta, kuri, kaip teigia pranešime spaudai SAM, būtų „milžiniškas įsipareigojimas valstybei“. Ministerijos teigimu, tokia liga sergančių žmonių Lietuvoje yra devyni, vaistų dozė vienam  žmogui, sveriančiam 40 kilogramų, metams kainuotų daugiau negu du milijonus litų, retomis ligomis sergančių žmonių vaistų kompensavimui Lietuva skiria iš viso 10 mln.  litų per metus, o žmonių sergančių įvairiomis retomis ligomis yra 800. Šiuo pranešimu SAM reaguoja į viešojoje erdvėje skambančią kritiką, esą valstybė nekreipia dėmesio į šia liga sergančiuosius, ir raginimus, kad už mokesčių mokėtojų pinigų turėtų būti kompensuojama sergančiųjų terapija. Ar šiuolaikinėje visuomenėje yra etiškai priimtinas toks argumentas, kad tam tikra terapija esanti ne tik neveiksminga ar mažai veiksminga, bet ir brangi, ir jeigu ji bus suteikta, neliks pinigų kitiems, todėl yra abejotina, ar reikia už ją mokėti iš mokesčių mokėtojų pinigų?

Tokie pasirinkimai, kai skirstoma, kam bus suteiktas gydymas, kam ne, yra daromi visur, visose šalyse, bet ne visur dėl jų viešai diskutuojama.

Manau, tai geras dalykas, kad čia tai sakoma atvirai ir apie tai galima viešai kalbėtis. Pavyzdžiui, Prancūzijoje dėl tokių dalykų viešai nediskutuojama. Esu tikra, kad Prancūzijoje toks skaičiavimas ir rūšiavimas vyksta, kaip ir visur. Socialinis draudimas niekada neatsisako sumokėti už gydymą, kai jį paskiria gydytojas, tačiau būna atvejų, kai medikai turi nuspręsti, nutraukti gydymą, ar ne, arba pavyzdžiui, ar operuoti žmogų, kuris yra labai senyvo amžiaus, taigi, šie sprendimai yra daromi, tačiau viešai apie juos nekalbama.

Gerai, kai dėl jų diskutuojama viešai. Bet, žinoma, kai viešoji nuomonė susiduria su sprendimais, kam teikti pagalbą, kam ne, kokia pirmumo tvarka, ji visada matys situaciją iš pozicijos žmonių, kuriems atsisakoma skirti gydymą, kurie nėra pirmenybė. Mūsų vidinis empatijos, supratimo ir atjautos kompasas skatina mus galvoti apie tuos klausimus su siaubu.

Gerai kad mes jaučiame tą siaubą ir išgyvename, tarsi mes patys būtume toje situacijoje, tačiau labai svarbu rasti būdą, kaip apie tai galvoti, suvokiant viską ne tik empatiškai ir patiriant moralinį šiurpą, kartu visiškai nesusitapatinant ir su tuo racionaliai grindžiamu žmonių skirstymu ir utilitarizmu, galvojimu, kad geriausia esą yra tai, kas geriausia didžiausiam skaičiui žmonių. Tarp šių dviejų kraštutinumų yra kelias, tik labai sunku jį rasti.

Kodėl visuomenėje šios temos yra tabu?

Demokratijoje lygią teisę gyventi turi kiekvienas pilietis. Taip turėtų būti. Tačiau tikrame gyvenime dėl statuso nelygybės ir kitų dalykų žmonių galimybės nėra lygios. Valstybės užduotis – siekti lygybės, padėti ją įtvirtinti, remti idėją, kad žmonės turi lygias teises gyventi, ir stengtis, kad ji būtų įgyvendinama.

Bet, žinoma, katastrofos atveju iškyla būtinybė tam tikru metu pradėti skirstyti žmones, kam reikia suteikti prioritetą, kuris yra labiausiai reikalingas, kad visuomenė po katastrofos galėtų gyvuoti toliau. Žinoma, kad šita tema yra tabu,  tokie klausimai ir turėtų būti tabu, bet tai nereiškia, kad juose sprendimus turėtų priimti tik ekspertai ar medikai. Šia našta reikėtų dalintis su visuomene, su viešąja nuomone,

Labai svarbu užtikrinti, kad visuomenė pritartų standartams, kuriuos specialistai ir etikos ekspertai taiko rašydami etikos gaires. Kitaip katastrofai ištikus mes jų nesilaikysime, nes manysime, jog jos neteisingos ar neetiškos. Reikia užtikrinti, kad visuomenės vertybės ir ekspertų vertybės būtų suderintos.

Apie pasirinkimo kriterijus  

Kalbėdama Vilniuje keletą kartų pabrėžėte, jog svarbu, kad pasibaigus kritinei situacijai sprendimus priėmę medikai nebūtų teisiami pagal kasdienės etikos normas.

Pavyzdžiui, humanitarinėje medicinoje būna atvejų, kai nėra pakankamai gyvybės palaikymo išteklių, įvykus katastrofai tu negali išgydyti ir išsaugoti kiekvieno žmogaus. Taip gali atsitikti pandemijos atveju. Turi pasirinkti, kieno gyvybę gelbėsi. Pavyzdžiui, kam atiduosi dirbtinio kvėpavimo įrangą. Žinoma, kad gydytojai kartais turi priimti sprendimus, ką gelbėti pirmiausiai, o kas liks mirti. Tai baisus pasirinkimas, bet nesirinkti jie negali, nes jų atsisakymas pasirinkti taip pat bus pasirinkimas. Taigi, jie renkasi.

O po katastrofos vėl grįžta „normalioji moralė“, ir mums kyla pagunda jų poelgius katastrofos metu vertinti kaip šiurpius, neetiškus. Bet nėra kito kelio pabandyti išgelbėti daugiau žmonių, kaip tik darant pasirinkimus.

Kodėl kriterijai, pagal kuriuos gelbstint suteikiamas prioritetas, yra skirtingi? Kartais pirmiausiai gelbstimas mažiausias, silpniausias, kartais – jauniausias ir stipriausias. Atrodo, kad už etinių gairių slypi tam tikras kolektyvinis visuomenės instinktas.

Amžius ne visada svarbu. Etikos ekspertui dažniausiai amžius yra kriterijus, į kurį reikia atsižvelgti. Paciento ar nukentėjusiojo amžius laikomas svarbiu, nes jauni žmonės turi likusį ilgesnį laiką metų, kuriuos jie galėtų gyventi, todėl tarsi galima būtų svarstyti apie jiems galimai suteiktiną pirmenybę prieš vyresnio amžiaus žmones. Tačiau apklausus įvairius žmonės paaiškėja, kad svarbiausias ne amžius, o diskriminacijos nebuvimas –  žmonėms svarbu, kad nelaimės atveju būtų užtikrinta, jog nebus diskriminacijos tarp silpnų ir stiprių žmonių, tarp turtingųjų ir skurstančiųjų, tarp labai integruotų į visuomenę žmonių ir jos paribiuose gyvenančiųjų.

Amžiaus kriterijus viešajai nuomonei svarbus tik po to, kai paisoma visų kitų kriterijų. Toks šiek tiek netikėtas rezultatas gautas atlikus tyrimus JAV, kuriais norėta išsiaiškinti, kokie yra visuomenės etiniai kriterijai pandemijos atveju – kam, visuomenės požiūriu, turėtų būti teikiama pirmenybė naudojant gyvybės palaikymo įrangą ir t.t. JAV visuomenė sako, jog jiems svarbiausia, kad nebūtų diskriminacijos.

Bet pirmenybės teikimas  jau yra diskriminacija?

Taip, žinoma, bet čia kalbama apie socialinę diskriminaciją. Pavyzdžiui, suteikti pirmenybę medicinos darbuotojams pandemijos atveju yra racionalus pasirinkimas, o kartu galima kalbėti apie diskriminaciją, tačiau galima paaiškinti, kodėl taip daroma  – pasirinkimo pagrįstumas akivaizdus kiekvienam.

Kaip istoriškai išsivystė kriterijai, kuriais remiantis etiška teikti pirmenybę nelaimių, katastrofų ir panašių ypatingų situacijų atvejais?   

Pasirinkimo gairės atėjo iš karo metų.  Karo gydytojai visada turėjo pasirinkti, nes būdavo vienas chirurgas visam karo laukui, jis privalėjo spręsti, kam suteiks pirmenybę. Kriterijus iš pradžių lėmė karo medicina, paskui humanitarinė medicina krizių metu, o dabar juos nustato viešojo valdymo pareigūnai, žmonės, kurie atsako už parengimą planų, skirtų tiems atvejams, jeigu atsitiktų nelaimė, pandemija ar kas nors panašaus.

“Gyvenimo kokybė” – subjektyvus vertinimas

Japonijoje vienu metu vyko diskusija dėl abortų tais atvejais, kai tyrimai rodo, jog gims vaikas turintis negalią. Susikirto moterų teisių ir žmonių su negalia teisių atstovų požiūriai. Žmonių su negalia organizacijų atstovai teigė, jog moterys neturi teisės pasirinkti spręsdamos apie žmogaus gyvenimo kokybę, apie kurią, jų teigimu, jos neturi supratimo. Ar galima teigti, kad kriterijai, pagal kuriuos formuojamos etikos gairės, paremti pirmiausiai vadinamųjų „sveikų“ žmonių vertinimais, jų supratimu apie tai, kas yra gyvenimo kokybė?

Tai labai sunkus klausimas. Net gydytojai stebisi, kai susiduria su tuo, kad negalią turintis žmogus po nelaimingo atsitikimo apie savo gyvenimo kokybę galvoja nebūtinai tą patį,  ką apie jo gyvenimo kokybę galvoja kiti.

Kai sprendžiame apie situaciją, kurios nesame patyrę, galime manyti – ji siaubinga, „neverta“ tokio gyvenimo gyventi. Tačiau žmogus, kuris tą situaciją patiria, dažnai taip nemano. Kai jo prašoma įvertinti gyvenimo kokybę, vertinimas dažnai yra aukštesnis, negu kad vertintų tos negalios neturintys žmonės ar netgi gydytojai.

Dažniausiai gyvenimo kokybės kriterijai naudojami kai sprendžiama, ar tas gyvenimas „vertas gyventi“, ar kiekviena akimirka yra kančia. Tai kriterijai, kuriuos naudojame netiesiogiai, kai darome pasirinkimus už kitą, pavyzdžiui, nutraukdami vaisiaus gyvybę išgirdę apie jo būseną. Tačiau ne visada yra tinkama ar pagrįsta galvoti apie tą „gyvenimo kokybę“, nes tai yra subjektyvu, ir labai sunku iš išorės ją pamatuoti.

Klausti ir neskubėti atsakyti 

Kalbate apie visuomenės įtraukimą į diskusiją apie etikos gaires. Tačiau kartu pabrėžiate, kad apklausos ar tyrimai, kai žmonėms aprašomos situacijos ir jų klausiama, kaip jie elgtųsi, neturėtų būti absoliutinami, nes susidūrę su tokiomis situacijomis tikrame gyvenime žmonės nebūtinai elgsis taip, kaip jie manė, kad elgsis. Kokia prasmė apskritai svarstyti tas situacijas, jeigu vis tiek nežinom, kaip elgsimės iš tikrųjų? Sociologas Zygmuntas Baumanas kalbėdamas apie Holokaustą yra pasakęs, jog niekada nežinosime, kaip mes būtume pasielgę, bet jam atrodo, kad svarbiausia – nuolatos savęs to klausti.

Taip, klausinėti savęs yra labai svarbu, o taip pat svarbu neskubėti atsakyti per greitai ir per lengvai.

Manau, kad šiandien yra linkstama atsakyti vienareikšmiai, sakant – aš būčiau elgęsi taip blogai, kaip elgėsi žmonės, kurie elgėsi blogai.

Nežinau, ar tai tiesa, bet netgi jei tai tiesa, manau, kad labai svarbu galvoti apie savo pasirinkimo laisvę. Labai svarbu būti tikram, kad mes visada turime pasirinkimą, ir kad žmogus visada gali pasirinkti elgtis vienaip ar kitaip.

Tai, ką mums davė socialinės psichologijos eksperimentai, nėra geras palikimas. Kalbu apie Stanley‘o Milgramo ir Philipo Zimbardo eksperimentus,  kurie tarsi skatina mus galvoti, kad žmogaus prigimtis yra visada silpna, esą mes visada prisitaikome prie aplinkos.

Manau, svarbu išlikti tikriems, kad netgi pačiose kraštutinėse situacijose žmogus gali pasielgti labai ryžtingai ir teisingai, ir kad laisvė pasirinkti lieka visada, net kai aplinka labai veikia žmogų.

Todėl klausinėti savęs, o ką aš būčiau daręs, svarbu, bet netgi dar svarbiau neskubėti atsakyti ir išlaikyti tikėjimą, kad visada yra pasirinkimas, visada yra galimybė nepaklusti neteisingiems įsakymams, kad mes nesame visiškai nulemti savo socialinės aplinkos.

Kam priklauso žmogaus gyvenimas 

Sprendimai, apie kuriuos kalbame,  paremti įsitikinimu, kad žmogaus gyvenimas yra brangiausias dalykas. Net kai žmogus atsisako gyventi, mes manome, kad jis arba ji tiesiog nesupranta tos vertės ir vis tiek turi būti gelbėjamas. Bet yra kitas mąstymas. Kiekvienas žmogus miršta. Ar nėra taip, kad visi tie nelaimių valdymo planai ir blogiausio varianto scenarijų kūrimai pirmiausiai yra paremti galios kontroliuoti idėja, kad mes privalome suvaldyti situaciją, ir kad mes pajėgūs tai padaryti. Čia reikia tikėjimo, kad gali suvaldyti, net jei žinai, kad niekada neturėsi tokių išteklių, kurie leistų tai padaryti. Tai iliuzija?

Gal tai ir iliuzija, bet reikia galvoti, kas iš teisų yra vertinga. Žmogaus gyvenimas yra vertybė. Žmonių civilizacija yra vertybė.

Ar tikrai?

Taip. Aš taip manau.

Tai tikėjimas?

Taip, tai tikėjimas, bet jeigu netiki, tai kokia prasmė gyventi? Manau, kad reikia galvoti apie tai, kokie yra prioritetai. Kas turėtų būti išgelbėta? Kas turėtų išlikti iš mūsų visuomenės, kultūros, žmonijos? Pavyzdžiui, žydų genocido atveju, tarp griuvėsių, visiems suvokiant, jog dar valanda, ir žus visi, buvo žmonių, kurie atrado dvasinių jėgų ginti knygas, rašyti liudijimus ir užkasti juos tose vietose, kur jie buvo surasti po daugelio metų. Kodėl?

Žmonės žinojo, kad jie žus netrukus, bet jie rado jėgų palikti savo liudijimą kitoms kartoms.  Kodėl žmonės tai daro? Manau, kad todėl, jog jie tiki kažkuo labai vertingu, gal net svarbesniu negu vieno žmogaus gyvenimas, tiki, kad tai turi tęstis, kad turi įvykti perdavimas kitai kartai, kad visada bus gyvenimas ir po tavęs, ir tu nori pasidalinti su žmonėmis, kurie gyvens po tavęs, nori padėti jiems suprasti, kokia yra šios vietos istorija.

Dabar gal paklausiu visiškos nesąmonės. Visi kriterijai, pagal kuriuos nustatomas pirmumas gelbėjant žmones, apie kuriuos iki šiol kalbėjome, yra išoriniai. Galbūt ir mūsų požiūriai galėtų būti įtraukti į kriterijus? Gal čia kraštutinumas, bet jeigu tikrai reikia spręsti, kam teikti pirmenybę dalinant išteklius, kurie padės išgyventi, gal reikia atsižvelgti ir į mūsų mintis? Kai kurie mūsų manome, kad gyvenimas yra vertybė, tie tegul eina į kairę, tie, kurie manome, kad ne – į dešinę, ir pirmenybę suteikime manantiems, kad gyvenimas yra vertybė? Ar nėra taip, kad vadovavimasis tik išoriniais kriterijais ateina iš nuostatos, jog mes visi turime vieną požiūrį į tai, kas yra gyvenimas? Bet jis nėra vieningas.

Tiesa, kad tokiame žmonių skirstyme kokiu nors pagrindu kyla grėsmė, jog kultūriniai klausimai bus ignoruojami. Manau, skirtingi žmonės sprendimus grindžia skirtingais etiniais standartais. Galime turėti skirtingus požiūrius, kas yra svarbu, kas vertinga, ką reikia saugoti. Tai tiesa.

Tačiau galų gale žmogaus gyvenimas nepriklauso tik jam pačiam. Mano gyvenimas priklauso žmonėms, su kuriais juo dalinuosi, kuriems manęs reikia, žmonėms, su kuriais esu susijusi. Manau, visos visuomenės savo sprendimus remia šiuo požiūriu.

Jokia visuomenė žmonijos istorijoje nesivadovavo požiūriu, kad vieno žmogaus gyvenimas yra tik jo reikalas. Niekada taip nebuvo. Kartais žmogus gali spręsti, ar jis nori paaukoti savo gyvenimą, ar  nori jį išsaugoti. Bet net kai jis nori paaukoti savo gyvenimą, kartais kiti žmonės gali jam pasakyt – ne, tu esi brangus žmonėms, tu neturi teisės su savo gyvenimu elgtis taip, kaip tu nori, jis ne tik tavo, jis priklauso ir žmonėms, kuriems tavęs reikia.

Tai yra vienas iš sunkiausių klausimų, kai pandemijos atveju suteikiama pirmenybė medicinos darbuotojams. Žinoma, jie vakciną gaus pirmumo tvarka. Bet jeigu vienas iš jų nori atiduoti vakciną savo vaikui, ar uždrausite jam tai daryti? Ar leisite jam pasiaukoti ir atiduoti gyvybę gelbėjančią vakciną tam, kurį jis myli? Tai labai sunkus klausimas.

Pandemijos valdymo planuose ekspertai galvoja, ką daryti su gydytojų šeimomis. Nes neužtenka duoti gyvybę gelbstinčią vakciną pačiam medikui, jeigu jis negali būti tikras, kad bus išgelbėta ir jo šeima. Medikas gelbėjamas pirmumo tvarka, nes jis reikalingas dėl naudos, kurią jis gali suteikti kitiems žmonėms, tuo pačiu metu gaudamas galimybę išsigelbėti jis tarsi patiria ir asmeninį gėrį, bet negali padaryti nieko dėl gyvybės žmonių, kuriuos myli. Labai sunkus klausimas.

Ko reikia – etikos ekonomikos ar ekonomikos etikos? 

Nuolat kartojama, kad „valstybė traukiasi“, kad ji kam nors  „nebeturi lėšų“. Ekonominei situacijai darantis vis sudėtingesnei, kaip keisis etinės visuomenės normos? Bus daugiau ir radikalesnių diskusijų dėl prioritetų ir kriterijų?

Nežinau, kaip bus Europoje, bet JAV vis dažniau kalbama apie skirstymą, kam turėtų būti teikiamas gydymas, kam ne (rationing health), tai lemia taip pat ir lėšų trūkumas. Amerikoje  apie etiką mąstantys žmonės kelia klausimus, kaip dalinti tuos sumažėjusius pinigus, skirtus visuomenės gydymui. Tai ir yra žmonių rūšiavimas sveikatos apsaugoje.

Prancūzijoje mes viešai apie tai nekalbame. Nes mes esame įpratę galvoti apie sveikatą taip – sveikatos negalima įkainoti. Visi žmonės Prancūzijoje taip galvoja – kainos uždėti negalima. Bet žinoma, kad viešasis administravimas tai ir daro, jie uždeda kainą. Bet viešos diskusijos apie tai nėra, o tai, manau, nėra gerai demokratijos gyvybingumui.

Bet gal ta situacija gali išprovokuoti naują mąstymą? Gal užuot akcentavus, jog reikia „pasirinkti“ arba „skirstyti“, kieno gydymas bus finansuojamas, o kieno ne, bus pradėtas kelti kausimas, iš kur gauti lėšų, kurių, kaip sakoma, trūksta?

Manau, kad vyksta ir tai, ir tai. Prieš svarstant, kaip padalinti tai, kas yra, reikia pagalvoti, kaip padaryti, kad tų išteklų būtų daugiau. Tai galioja visose kasdieninėse situacijose, o nelaimių atveju tai dar didesnė tiesa. Prieš pradedant keisti etikos standartus, kiekvienas turi pagalvoti, ką padaryti, kad tie ištekliai būtų didesni ir būtų galima pasirūpinti visais, kuriems to reikia.

Bet reikia pagalvoti ir apie kitus dalykus. Taip,  medicinoje gyvybės ir mirties ribos gali būti pastumtos dar ir dar toliau, bet kokia kaina? Kai kurie etikos mąstytojai JAV sako – turime pradėti viešai šia tema diskutuoti ir nustoti stengtis kuo labiau atitolinti mirtį. Kada nors reikia pagalvoti, kad gyvenimas turi pabaigą, gerai, kad žmonės šiandien gali gyventi ilgiau ir ilgiau, bet tai iliuzija, kad gyventi kuo ilgiausiai yra visada geras dalykas  – gal ne visada, nes priklauso nuo to, kokia kaina? JAV yra mąstytojų, kurie kelia šiuos klausimus viešai.

Man ši tema atrodo labai sudėtinga, neturiu aiškios nuomonės dėl viešos diskusijos šiuo klausimu. Tokia diskusija gali labai pakenkti socialiniams ryšiams, gali būti žalinga visuomenei. Ne visos visuomenės tokiai diskusijai yra pasiruošusios.

O kas gali atsitikti?

Gali atsitikti, pavyzdžiui, kad jauni žmonės pradės galvoti apie vyresniuosius kaip apie „parazitus“. Tai visada problema, kai nori viešos diskusijos klausimais, kurie yra tabu, kieno gyvybei turi būti teikiama pirmenybė.

Gal ta diskusija būtų adekvatesnė, jeigu būtų kalbama ir apie ekonomikos etiką bei verslo etiką? Kalbame apie tai, jog šiandien yra atvejų, kai nauji vaistai nekuriami ne dėl to, kad mokslas negalėtų to daryti, bet todėl, kad  farmacijos kompanijoms „neapsimoka“ jų kurti.

Taip, ekonomika yra būdas materializuoti vertę, kurią visuomenė suteikia tam tikriems dalykams. Manau, kad ekonomika turi būti įtraukta, tiek valstybės viduje, kai sprendžiama, ką finansuoti yra valstybės prioritetas, o taip pat ir santykiuose tarp turtingųjų ir skurdesniųjų šalių. Lėšų naujų vaistų tyrimams neskyrimo problema yra socialinio teisingumo tarptautiniu mastu trūkumas.

Gyvenimo nereikia paprastinti 

Kaip apie etinius pasirinkimus sudėtingose situacijose kalbatės su studentais?

Stengiuosi niekada nepateikti galutinio atsakymo, koks turėtų būti etinis sprendimas. Mano darbas – kelti klausimus ir palikti juos studentams, kad jie mąstytų.

Esu universitete ne kad atsakyčiau į klausimus, o kad padėčiau jiems įžvelgti situacijų sudėtingumą. Į klausimus atsakys kiti, jeigu studentai norės, jie susiras tuos atsakymus, o mano darbas ir literatūros uždavinys yra padėti jiems pamatyti, kokios sudėtingos gali būti gyvenimo situacijos.

Nemanau, kad moralės klausimais literatūra, gera literatūra, duoda atsakymus. Ji neduoda moralinių gairių, ji vis labiau komplikuoja situaciją, iškelia vis daugiau klausimų.

Manau, kad iki tam tikros ribos komplikuotumas, sudėtingumas, painumas yra naudingas studentui, jaunam žmogui ir piliečiui. Nes kaip piliečiai mes vis dažniau susiduriame su vienareikšmiais atsakymais ir polemika, ir turime vis mažiau laiko pagalvoti apie keliamų klausimų sudėtingumą. Bent jau universitete studijų metais galime sau leisti skirti tam laiko, prieš priimdami paprastus atsakymus ar dalinius sprendimus. Kol dar to nepadarėme, reikia skirti laiko komplikuotiems klausimams ir neskubėti su atsakymais.

Koks žurnalistų vaidmuo viešojoje diskusijoje apie sudėtingus etinius sprendimus?  

Žurnalistų vaidmuo – būti sąžiningiems rašant ir kalbant apie sudėtingus klausimus ir neskubėti priimti vieno požiūrio. Turiu pavyzdį, kas yra geras žurnalistas nelaimės metu, kai iškyla moralės klausimai.

Sheri Fink yra JAV žurnalistė ir medikė. Prieš dvejus metus ji laimėjo Pulitzerio tiriamosios žurnalistikos premiją už savo straipsnį apie Memorial ligoninę po Katrinos uragano.

Jos tyrimas labai subtilus. Ji suteikia mums, skaitytojams, galimybę galvoti apie visą tuo metu ligoninėje susiklosčiusios situacijos sudėtingumą. Tai straipsnis apie ligoninės gydytojus, kurie po uragano buvo apkaltinti, kad atliko eutanaziją kai kuriems pacientams, nes negalėjo jų evakuoti. Tai labai sudėtingas teisminis atvejis ir labai sudėtingas moralės atvejis. Žurnalistei pavyko atkurti istoriją labai sąžiningai ir jautriai. Manau, tai tikrai geras pavyzdys, kaip turi dirbti žurnalistai tokiais atvejais.

Manote, kad tai įmanoma, net žinant, kad žurnalistika yra paprastinimas?

Įmanoma pabandyti pažiūrėti į klausimą iš įvairių pusių ir neskubėti laikytis vieno požiūrio, vieno sprendimo. Įmanoma pabandyti padėti skaitytojams pamatyti, kokia sudėtinga gali būti situacija.

*

Interviu transliuotas laidoje “Žmonės ir idėjos” 2012 06 27.

apie pastebėtas klaidas ir netikslumus parašykite audracp kringelis gmail.com

>>> grįžti į pradžią