Tekstas lrt.lt svetainėje.

Baltarusijos aplinkosaugininkė, antiatominio judėjimo Baltarusijoje koordinatorė,  Astravo atominės elektrinės projekto visuomeninės ekologinės  ekspertizės atsakingoji sekretorė ir visuomeninės Baltarusijos organizacijos „Ekodom“ vadovė narė Tatjana Novikova bei judėjimo „Astravo atominė elektrinė – nusikaltimas!“ lyderis, opozicinės Jungtinės pilietinės partijos narys Mikalajus Ulasievičius ketina teismui skųsti Lietuvos Migracijos departamento sprendimą neįleisti jų į Lietuvą.

Rugsėjo 26 d. pranešimus Seime vykusioje konferencijoje turėję skaityti aktyvistai pasienyje sužinojo, jog Lietuvoje jie įtraukti į nacionalinį „nepageidaujamų asmenų“ sąrašą.

Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo centrinei Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos Vyriausybės nustatyta tvarka.

Atsakyme el. paštu į LRT Klasika laidos „Žmonės ir idėjos“ prašymą suteikti informacijos apie sąrašo sudarymo aplinkybes Migracijos departamentas informavo, jog gavo Užsienio reikalų ministerijos konfidencialų teikimą ir kartu su juo persiųstus Baltarusijos Respublikos ir Rusijos Federacijos piliečių sąrašus, kurie yra viešai neskelbiami.

Tarptautinės nevyriausybinės, į technologinių sprendimų paiešką orientuotos aplinkosaugos organizacijos „Bellona“ svetainėje publikuotame straipsnyje cituojamas neprisistatęs URM atstovas, teigiantis, esą gautas „formalus Seimo nario pasiteiravimas persiųstas Baltarusijos konsulatui“, o reikšmės sprendimui neįleisti T.Novikovos ir M.Ulasievičiaus į Lietuvą galėjęs turėti „valstybės struktūrų, netgi atominės pramonės susirūpinimas“. Telefoniniame interviu organizacijai „Bellona“ „Hitachi Europe“ atstovas paneigė bet kokią įmonės įtaką.

Dvidešimt penkių Baltarusijoje ir už jos ribų veikiančių visuomeninių organizacijų atstovai rugsėjo 27 d. pasirašė pareiškimą, kuriame išreiškia susirūpinimą dėl, jų teigimu, neteisingo nepageidaujamų asmenų statuso suteikimo baltarusių aktyvistams. Pareiškime sakoma, kad toks Lietuvos žingsnis pažeidžia žmogaus teises ir gali sustiprinti Baltarusijos valdžios institucijų represijas. Visuomeninių organizacijų atstovai kviečia Lietuvos URM „kuo skubiau peržiūrėti sprendimą“ ir prašo Lietuvos Seimo narių padėti teisingai jį įvertinti.

Baltarusių visuomenininkai primena, jog T. Novikova reguliariai dalyvauja viešuose su atomine energetika susijusiuose renginiuose ES, ji taip pat buvo viena iš 2011 m. gruodį Vilniuje Seime vykusios tarptautinės konferencijos apie atominę energetiką organizatorių.

2010 m. T.Novikovos organizacija „Ekodom“ Baltarusijoje inicijavo visuomeninę mokslinę Astravo AE statybos projekto ekspertizę ir kartu su Lietuvos aplinkosaugos aktyvistais pristatė ją viešai Vilniuje 2010 m. kovą, tą pačią dieną, kai oficialią Astravo AE poveikio aplinkai vertinimo ataskaitą Vilniuje pristatinėjo Baltarusijos ir Lietuvos aplinkos ministerijų pareigūnai.

Visuomeninės mokslinės ekspertizės išvadose teigiama, jog tiek Astravo AE poveikio aplinkai vertinimo ataskaitoje, tiek kituose oficialiuose dokumentuose yra klaidų ir netikslumų, neįvertintas atliekų laidojimas, sumažinta rizika, neatsižvelgta į naujausius tyrimus nustatant radiacinės saugos normas, netinkamai parinkta aikštelė, o Neries vandens panaudojimas Astravo AE darbe „gali būti pražūtingas“.

Žemiau pateikiame telefonu darytą interviu su T. Novikova, kuris transliuotas LRT Klasika laidoje „Žmonės ir idėjos“ 2012 10 03. 

Kaip jaučiatės?

Dabar jau nurimau, nors iš pradžių situacija man buvo labai netikėta.

Papasakokite, kaip viskas vyko.

Rengiausi dalyvauti konferencijoje Seime, kuri vadinosi „Lietuva – Baltarusija: atominės energetikos kaimynystė“ . Pagrindine tema konferencijos, susijusios su diskusijomis Lietuvos visuomenėje referendumo išvakarėse, buvo atominė energetika – atominių projektų vystymas Baltarusijoje ir Lietuvoje.

Mano tikslas buvo informuoti, kas vyksta Baltarusijoje, papasakoti, kaip Baltarusijoje vertinamas Lietuvos projektas. Lietuvos projektui neplanavau skirti tiek dėmesio, kiek baltarusiškam.

Kartu turėjo vykti Mikalajus Ulasievičius, aktyvistas iš Astravo, pasisakantis prieš Astravo atominės elektrinės statybas. Jis išvyko anksti ryte, aš planavau važiuoti vėliau. Jis paskambino iš ryto ir pasakė, kad jį sulaikė prie sienos, ir sulaikė ne Baltarusijos pasieniečiai, o Lietuvos. Tai mane labai nustebino.

Paskambinau konferencijos organizatoriams, pranešiau, jie sako – Tatjana, turbūt čia koks nors nesusipratimas, Jūs važiuokite, mes įsitikinę, kad viskas bus gerai.

Išvažiavau. Buvau jau pasiruošusi, kad tokia pati istorija gali pasikartoti ir man. Taip ir įvyko.

Mane sustabdė, paprašė pavažiuoti į šalį, paskui pakvietė pas pasienio punkto viršininką, kuris paaiškino, kad esu nepageidaujamų asmenų sąraše.

Man pateikė dokumentą, kuriame buvo parašyta, kad keliu grėsmę „vienos ar kelių Europos Sąjungos valstybių“ viešajai tvarkai, saugumui ir tarptautiniams santykiams. Mane tai šokiravo. Nekalbu jau, kad gana juokinga, kaip vienas žmogus, ypač toks kaip aš, galėtų kelti grėsmę. Buvau nepaprastai nustebusi. Sėdau į mašiną ir nuvažiavau namo.

Nemalonu, kad šis neteisingas sprendimas gali paveikti mano tolesnius planus, ketinu važiuoti į Vokietiją ir kitas ES šalis. Nesu įsitikinus, kad galėsiu įvažiuoti.

Jums anuliavo Šengeno vizą?

Vizos jie neanuliavo, jie uždėjo antspaudą. Tame antspaude, kuris dedamas įvažiuojant, ranka įrašytas kryželis ir kažkokia santrumpa. Dokumente, kurį man pateikė, buvo nurodyta, kad esu ne Europos, o Lietuvos registre, bet varnelė buvo padėta ties eilutę, kur parašyta, jog aš keliu grėsmę „vienai ar kelioms ES šalims“. Tai mane labai prajuokino, o antra vertus, sukėlė susirūpinimą, nes neaišku, kaip su tokia formuluote mane pasitiks kitos ES šalys.

Mano ir M.Ulasievičiaus problema, kad mus persekioja mūsų šalyje dėl to, ką mes darome – už atominės elektrinės kritiką. Ir persekioja ne juokais. Pavyzdžiui, neseniai pas M.Ulasievičių lankėsi milicija, surašė protokolą už tariamą „nepaklusimą milicijai“. Mane ne taip seniai buvo suėmę.

Tai, kad Lietuva mums užtvėrė kelią į ES, labai pavojinga, nes mums dabar nebėra kur bėgti. Jeigu mus persekios, tai mums nebus galimybės persekiojimų išvengti.

Baltarusijoje buvote suimta vasarą. Kaip viskas vyko?

Mes, Irina Suchij, Andrejus Ožarovksis ir kiti antibranduolinės kampanijos dalyviai, norėjome [Rusijos premjero] Dmitrijaus Medvedevo vizito dieną iš rankų į rankas perduoti Rusijos ambasadai kreipimąsi, susijusį su Astravo atominės statybos sutarties pasirašymu.

Kodėl norėjome perduoti asmeniškai – todėl, kad iki to laiko siuntėme daugybę laiškų, bet nė į vieną negavome atsakymo.

Negalėjome teigti, kad mums neatsakinėja – o jeigu tie laiškai nenuėjo? Mūsų paštas dirba blogai, sakoma, kad pašte nėra kam dirbti. Kadangi esame tame pačiame mieste, kur įsikūrusi [Rusijos] ambasada, mums visai nesunku nueiti ten, perduoti tą laišką ir gauti jo registracijos numerį.

Mes dažnai taip darome su ministerijomis – geriau ne paštu ar faksu siųsti, o sugaišti truputį laiko, nueiti patiems ir žinoti, kad laiškas tikrai pasiekė adresatą, kad yra registracijos numeris, bus galima skambinti ir klausti, kada į laišką gausime atsakymą.

Ir tą kartą norėjome taip pasielgti. Pagrindinis mūsų tikslas buvo informuoti Rusijos žmones apie didžiules problemas, susijusias su atominės elektrinės statybomis Baltarusijoje. Tačiau mums net iš namų išeiti neleido. Suėmė prie laiptinės. Man teko sėdėti penkias paras.

Kol buvote suimta, negalėjote gauti būtinų vaistų?

Yra dveji vaistai, vienus turiu gerti kasdien, kadangi man pašalinta skydliaukė. Vaistus iš manęs paėmė per kratą. Pasakė, jog reikia eiti į miliciją, kad nustatytų tapatybę. Lyg aš panaši į kokį stambų nusikaltėlį.

Milicijoje jau be paaiškinimų iš karto pradėjo mūsų daiktus apžiūrinėti, aprašinėti, ir kažkur padėjo.  Paklausiau, kodėl taip daroma, man paaiškino – „dėl jūsų pačių saugumo“. Kartu su visomis smulkmenomis paėmė ir mano vaistus. Nespėjau ryte išgerti, labai skubėjome, maniau, išgersiu dieną.  Tą tabletę reikia padalinti į kelias smulkias dalis. Jos man nedavė visą parą, nepaisant to, kad be tų vaistų žmogus blogai jaučiasi, čia kaip ir diabetu sergant.

O antri vaistai užkerta kelią onkologinės ligos metastazėms, tai kita mano liga, tuos vaistus taip pat turiu gerti kasdien, be jų mane laikė tris dienas. Tų vaistų su savimi neturėjau, ilgai prašiau, kad leistų paskambinti giminaičiams, kad jie man atvežtų tuos vaistus. Kai atvežė, ne iš karto leido perduoti. Kai jau perdavė, vaistai dar kokią parą mėtėsi sulaikymo izoliatoriuje, kol man juos padavė.

Tai parodymas, kad jiems nėra jokių ribų, nei moralinių, nei etinių, jeigu žmogų reikia sugniuždyti –  tinka visos priemonės. Tokiomis aplinkybėmis tai, kad Lietuva uždarė mums sieną, yra dar vienas paskatinimas mūsų vyriausybei.

Ar skųsite sprendimą teismui?

Mes skųsime sprendimą. Kadangi jis neteisingas, palikti jį be dėmesio būtų kvaila. Tai rodytų, kad mes jaučiamės neteisūs. Bet mes nesijaučiame neteisūs, todėl turime, privalome sprendimą skųsti. Žmogus, kuris jaučiasi, kad jį neteisingai represavo, įžeidė, kad su juo pasielgė neteisingai, turi kovoti su neteisybe. Juk taip.

Ar spaudimas, kurį dabar patiriate Baltarusijoje, įprastas, ar situacija keičiasi?  

Permainų yra. Šiemet nustebau, kad permainos įvyko tiek Baltarusijoje, tiek Lietuvoje. Tos permainos rodo, kad atominės energetikos šalininkų argumentai išseko, gali būti, kad jų ir nebuvo. Jiems nebėra ką sakyti žmonėms, nėra ką atsakyti į klausimus, kuriuos kelia žmonės tiek Lietuvoje, tiek Baltarusijoje, jie nepajėgūs dalyvauti nei sąžiningame dialoge, nei diskusijoje. Todėl jie imasi tokių represijų.

Kokius 2-3 metus Baltarusijoje niekas manęs labai nerepresavo. Nesakau, kad nebuvo persekiojami kiti antiatominio judėjimo nariai, represijų prieš juos buvo, bet manęs niekas taip labai nelietė. Manau, tai buvo susiję su tuo, kad elektrinės projektas dar nebuvo pasiekę dabartinės vystymo fazės.

Šiais metais Baltarusijos elektrinei pradėjo kasti pamatų duobę, iš žiniasklaidos žinome, kad prasidėjo betono liejimas, nors tai numatyta kitais metais. Matyt, su ta statybų pradžia ir susijusios aktyvesnės ir rimtesnės represijos mūsų atžvilgiu.

O su Lietuva, man rodos, aišku – referendumo išvakarėse atominės energetikos lobistai nori užkimšti burną oponentams. Tik kodėl man – nesuprantu, aš atsakau už “savo” atominę, M.Ulasievičius irgi, mes vykome į Lietuvą, kad galėtume daugiau papasakoti apie “mūsų” projektą, o ne apie Visaginą. Bet apie jį taip pat norėjome užsiminti.

Man 40 su trupučiu. Neturiu skydliaukės. Kaip manote, kodėl tokio amžiaus žmogus jos neturi? Visa tai – Černobylio pasekmės, kurios pasireiškia praėjus laikui. Nedirbu pavojingoje pramonėje, neturiu sąlyčio su cheminėmis medžiagomis, negyvenu tokio gyvenimo, dėl kurio būtų galima prarasti tokį organą. Ir tai ne vienintelis organas, kurio neturiu. Mane ištiko dvi onkologinės ligos. Prie to prisidėjo ir Černobylis.

Černobylio “indėlis” į masinį Baltarusijos visuomenės “sveikatinimą” šiandien akivaizdus. Jeigu nuvažiuosite į Gomelio sritį ir pakalbėsite su gydytojais, jie verks ir rodys jums kūdikius, kurie serga onkologinėmis ligomis. Gydytojai jums pasakys, kad vaikams sirgti onkologinėmis ligomis nėra būdinga. Černobylio pažeistuose rajonuose jie serga.

Kodėl aš darau tai, ką darau? Noriu gyventi sveikoje aplinkoje. Noriu, kad vaikai, kurie gims dabar, turėtų galimybę gyventi. Ko mes pasieksime? Kad iki 2050 m. pusė baltarusių neturės skydliaukės?

Dabar mums sako, kad naujosios atominės yra saugios. Visų pirma, tai neįrodyta. Nėra tokių atominių elektrinių, kurios dirbdamos neišmestų radionuklidų –  radioaktyvaus jodo, cezio ir kitų pavojingų medžiagų. Visos atominės elektrinės išmeta į orą radionuklidus, nedideliais kiekiais, bet išmeta. Jie patenka į žmonių organizmą su oru, vandeniu, maistu. Kiekis nedidelis, bet tai papildomas kiekis, kuris nieko gero žmogaus organizmui nedaro.

Be to, atominė energetika turi ir daugiau problemų, kurioms nei mūsų visuomenė, nei visi mes nesame pasiruošę. Nesu pasiruošus iš kišenės ištraukti tūkstančio dolerių ir sumokėti už “mūsų” atominės elektrinės statybas. Taip padidėja valstybės skola dėl atominės statybos Baltarusijoje padalinus kiekvienam šalies žmogui, įskaičiuojant ir mažus vaikus, ir turinčius negalią. O ar jūs Lietuvoje susitaupę? Kai šalis atidavinės paskolą, tai bus papildoma mokesčių našta – nėra iš ko daugiau atiduoti kreditą, tik iš mokesčių mokėtojų. Todėl mes kovojame, mes nenorime to jungo, nenorime sirgti, norime normaliai gyventi.

Kaip išlaikote spaudimą, kurį patiriate Baltarusijoje?  

Nežinau, kaip aš tai išlaikau. Jeigu būtų kas papasakojęs, būčiau nustebus ir pagalvojus, kad ne, tokių dalykų turbūt iškęsti neįmanoma. Bet mano situacija daugiau ar mažiau švelnesnė, nei M.Ulasievičiaus, į kurio namus beveik kasdien ateina milicija. Jeigu anksčiau M.Ulasievičius, pasienio gyventojas, galėjo išvažiuoti į Lietuvą, dabar tokios galimybės jis nebeturi.

Baltarusijoje ir už jos ribų veikiančių visuomeninių organizacijų atstovų pareiškimas

P.S. 2013 m. spalio 21 d. Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas atmetė URM apeliaciją ir pripažino Baltarusijos antiatominės veiklos aktyvistams taikytą draudimą atvykti į Lietuvą neteisėtu. http://www.vilkas.eu/lt/kitos-reiksmingos-bylos.html

>>> grįžti į pradžią