D. Sullivan. anticorruptionforum.net nuotr.
D. Sullivan. anticorruptionforum.net nuotr.

Drew Sullivan yra žurnalistas-tyrėjas (investigative journalist), duomenų analitikas ir žiniasklaidos vystymo specialistas, gyvena ir dirba Sarajeve (Bosnija ir Hercegovina) bei Vašingtone (JAV). Yra įkūręs tiriamosios žurnalistikos ir inovacijų organizaciją „Žurnalistikos vystymo grupė“ JAV (Journalism Development Group ), vienas iš Tiriamosios žurnalistikos centro Bosnijoje bei  tarptautinio Žurnalistinių organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimų projekto įkūrėjų.

Konsultuoja žurnalistų organizacijas, veda mokymus, vienas iš UNESCO publikuotų patarimų žurnalistams-tyrėjams (Story-Based Inquiry: a Manual for Investigative Journalists“ ) rengėjų. Studijavo aviacinę kosminę inžineriją ir žurnalistiką. Profesionalus komikas.

*Kai Lietuvoje norime pasiteisinti, kodėl trūksta tiriamosios žurnalistikos, sakome, kad nėra pinigų, nėra laiko, redakcijos į tiriamąją žurnalistiką neinvestuoja, tai joms „neapsimoka“, o kurti ne pelno siekiančią organizaciją, kaip Tiriamosios žurnalistikos centras ir Žurnalistinių tyrimų biuras Londone, neįmanoma – esą, Lietuva per maža šalis, būtų sunku rasti finansavimą. Tačiau Jums Bosnijoje visai gerai sekasi.

Tiriamajai žurnalistikai nereikia daug pinigų, reikia tik žmonių pasiryžimo. Yra daugybė dalykų, kuriuos gali padaryti tiesiog daug dirbdamas – jeigu negali pasiekti dokumentų, negali lengvai prieiti prie informacijos, negali keliauti po pasaulį, tai užmegzk ryšius su tiriamosios žurnalistikos centrais, kurių yra visame pasaulyje, ir jie padės gauti duomenis.

Nėra nieko, kas tiriamojoje žurnalistikoje būtų neišvengiamai brangu, išskyrus žurnalistų laiką. Pasaulyje veikia daugiau negu 120 ne pelno siekiančių žurnalistų organizacijų, kurios užsiima būtent tiriamąja žurnalistika, daugelio jų biudžetas labai mažas, bet jos nuolat daro didžiulius darbus. JAV tokių organizacijų yra apie 60. Puiku, jeigu turi pinigų, bet nereikia pinigų, kad tuo užsiimtum. Reikia žurnalistų pasiryžimo ir aistros.

Geras pavyzdys žurnalistikoje užkrečia

 Kaip pradėjote savo veiklą Bosnijoje ir Hercegovinoje?

Dirbau Bosnijoje 2003 m., JAV vyriausybės finansuojamoje pagalbos vietos žiniasklaidai programoje. Tuo metu jie kalbėjo, kad jau trauksis iš Bosnijos ir paliks žiniasklaidą. Pasakiau – nedarykite to, turite pasilikti ir padėti žmonėms daryti žurnalistinius tyrimus laikantis aukščiausių standartų, tai turi tapti geros žurnalistikos pavyzdžiu. Jeigu yra geras žurnalistikos pavyzdys, žmonės juo seks.

Įtikinau juos. 2004 m. atidarėme Tiriamosios žurnalistikos centrą Bosnijoje,  jis iki šiol veikia. Nebesu ten redaktorius, ten dirba vietiniai žmonės. Jų veikla labai svarbi, o finansiniai donorai ją noriai remia.

Pasikalbėję su kitais mažais tiriamosios žurnalistikos centrais, ypač su Rumunijoje esančiu centru, nusprendėme, kad mums reikia artimiau bendradarbiauti ir daryti tyrimus, kurie peržengtų valstybių sienas.

Sukūrėme organizaciją, kad žurnalistai iš mažų tiriamosios žurnalistikos centrų galėtų daryti bendrus tyrimus – tai pigiau, greičiau ir geriau. Tokia buvo Žurnalistinių organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimų projekto (Organized Crime and Corruption Reporting Project, OCCRP ) koncepcija.

Rėmėjams, ačiū Dievui, patiko mūsų veikla. Mes darėme dalykus, kuriais iki tol niekas nesidomėjo. Tai priežastis, kodėl išsilaikome iki šiol

Tyrinėti dangų, kurio daug kas nepastebi

Kodėl organizuoti nusikaltimai Jums yra žurnalistinių tyrimų prioritetas?

Organizuotų nusikaltimų pasaulis tapo globalus daug anksčiau, negu verslas. Jie bendradarbiauja peržengdami sienas sėkmingiau, negu tai daro verslas, valstybės institucijos ir žurnalistai.

Latvijoje, Lietuvoje ar Estijoje jie taip pat daro tai labai sėkmingai, ir pradėjo tai daryti dar prieš komunizmo žlugimą. Jau seniai organizuoti nusikaltimai [Rytų ir Centrinėje Europoje] yra tarptautinė veikla. Organizuotų nusikaltimų pasaulio atstovai sugeba pasinaudoti naujais įstatymais, nauju atvirumu verslui geriau negu bet kas kitas, mes tai pamatėme.

Mes žinome, kad organizuotų nusikaltimų struktūros yra ne tik didelės, bet ir susijusios su valstybe, su lyderiais, su bankų sektoriumi. Daugybė žmonių yra įsitraukę į organizuotus nusikaltimus, pinigų plovimą ir pasipelnymą iš prekybos narkotikais.

Visame regione aptikome, kad oligarchai ir pramonės magnatai, kurie yra laikomi verslo žmonėmis, labai dažnai gauna paskolas su labai mažomis palūkanomis arba visai be jų iš narkotikų prekeivių, kuriems reikia politinio “stogo”, taip pat jiems reikia ir teisinės apsaugos. Jie investuoja savo pinigus į tuos didelius oligarchus, kurie taip įgyja dar daugiau grynųjų pinigų ir gali nusipirkti dar daugiau verslo, užsiimti dar didesne korupcija ir dar sėkmingiau siekti savo tikslų.

Tirdami mes pamatėme ryšį tarp verslo bendruomenės ir organizuoto nusikalstamumo, pamatėme ryšį tarp nusikaltėlių ir vyriausybių. Tai tikrai didelis dalykas. Toks didelis, kad jį net sunku pamatyti. Kaip dangus. Niekas nepastebi dangaus, bet jis čia visą laiką. Tokiu būdu ir organizuotų nusikaltimų pasaulis yra čia visą laiką.

Kartais jo forma yra vyriausybė. Pavyzdžiui, Juodkalnijos vyriausybė yra organizuota grupuotė, galimai susijusi su narkotikų prekyba iš Pietų Amerikos. Kosovo vyriausybė yra organizuoto nusikalstamumo grupuotė. Daugelyje regiono vyriausybių klesti didžiulė korupcija. Daugybė, daugybė aukštų pareigūnų Rusijos vyriausybėje yra susiję su organizuotomis nusikaltėlių grupėmis, tai dar kartą parodė [teisininko Sergejaus] Magnitskio istorija.

Mums pasisekė, mes turime išteklių, su mumis dirba geriausi žurnalistai, nes niekas mūsų regione nenori samdyti geriausių žurnalistų – jie kelia problemas. Didžioji dalis žiniasklaidos organizacijų priklauso oligarchams, organizuotų nusikaltimų pasauliui ir politinėms partijoms, o kai kuriose šalyse žiniasklaida tik jiems ir priklauso, todėl geri žurnalistai, pajėgūs daryti žurnalistinius tyrimus, negali jų daryti, toks darbas žiniasklaidos organizacijoms nereikalingas. Mes juos samdome, yra keli tikrai geri, kuriems suteikėme išteklių, kad jie galėtų padaryti puikių dalykų. Ir jie padarė.

Ateities žurnalistikos modeliai

Ar tai tiriamosios žurnalistikos ateitis – nedideli ne pelno siekiantys žurnalistikos centrai? Ar bus tyrimams vietos ir įprastose žiniasklaidos organizacijose?

Bus ir to, ir to. Pamatysime ne pelno siekiančių tiriamosios žurnalistikos organizacijų augimą. Taip turi įvykti, nes dabar trūksta žmonių, kurie rašytų tam tikromis temomis. Manau, kad bus gerų darbų ir kai kuriose naujienų redakcijose – yra nepriklausomų laikraščių, kurie išsilaiko ir gerai dirba. Žmonės tikrai turės pradėti ieškoti tiesos. Tiesa yra, reikia tik labai pasistengti ją surasti. O tai bus sudėtinga.

Klausimas, iš kur galės gauti lėšų tie ne pelno siekiantys žurnalistikos centrai. Iš valstybės tiesiogiai imti pinigus žurnalistams neetiška, iš verslo – taip pat. Europos Komisijai prieš porą metų paskelbus, kad bus skiriamos lėšos žurnalistiniams tyrimams, buvo žurnalistų, kurie pasakė, kad tai pažeis visuomenės pasitikėjimą žurnalistais ir pačių žurnalistų integralumą. O fondų, per kuriuos būtų perskirstomi pinigai, užtikrinant, kad lėšų davėjas nedarys įtakos, Europoje nėra tiek daug, kiek JAV.

Žurnalistai neturi imti pinigų iš vyriausybių, apie kurias jie rašo, jie taip pat neturėtų imti pinigų iš vyriausybių, kurios turi regione politinių interesų.

Tačiau tikrovė tokia, kad mūsų regione (Balkanuose – red.past.) gauti lėšų žurnalistikai labai sunku. Kai kurie žmonės gauna finansavimą iš JAV, kai kuriuos finansuoja Švedijos ar Danijos vyriausybės, yra tokių organizacijų.

Tu turi nuspręsti, kokiomis sąlygomis priimsi pinigus. Yra atvejų, kai nėra neetiška imti pinigus, jeigu situacija sutvarkyta teisingai, ir darai dalykus teisingai.

Etika yra pasiturinčių visuomenių prabanga. Visuomenėse, kuriose yra daug pinigų, tu gali neimti pinigų iš tam tikrų žmonių ir būti labai etiškas, bet yra taip, kad kai kam tai išlikimo klausimas.

Yra daugybė žurnalistų, kurie dirba naujienų organizacijose, netiesiogiai priklausančiose politikams ar organizuoto nusikalstamo pasaulio atstovams, bet tie žurnalistai vis tiek sugeba gerai dirbti žurnalistinį darbą.

Labai svarbu, kaip tave veikia tai, kam priklauso naujienų organizacija, kurioje dirbi. Nebūtinai blogai, jeigu kokia nors kitos šalies vyriausybė, kuri neturi tiesioginio politinio intereso, duoda lėšų, ir jeigu tu nustatai sąlygas, kad jie nesikiš į tavo darbą – jeigu sutvarkai viską taip, kad niekas negalėtų daryti tau įtakos.

Mes priimame paramą iš Atviros visuomenės fondo, kuris yra George‘o Soroso. Kai kurios JAV naujienų organizacijos nepriimtų paramos iš George‘o Soroso, nes jie mano, kad jis per daug jau didelis demokratas.

Priimamame paramą iš JAV vyriausybės. Dirbdamas JAV to nedaryčiau, o Bosnijoje tą paramą mes priimame. Sprendimai turi būti priimami individualiai, kartais tai išlikimo klausimas, nemanau, kad galima nusistatyti griežtas išankstines taisykles, jeigu esi ne pelno siekiantis tiriamosios žurnalistikos centras.

Ko niekada nedarytų

Tiriamosios žurnalistikos seminare Rygoje galėjome įsitikinti, kad žurnalistai – tyrėjai laikosi skirtingų etikos standartų. Vieni stengiasi žaisti atviromis kortomis, visada sakyti, kas jie, koks jų tikslas, kiti mano, jog kartais atliekant rimtą tyrimą savo tapatybės ir tikslų slėpimas – darbo dalis.

Manau, kad etikos standartai turi būti tokie, kokių laikosi auditorija. Jeigu tavo skaitytojai taip darytų, tai ir tu daryk, jeigu jie nedarytų, tai ir tu nedaryk.

Pavyzdžiui, mes nemeluojame. Nemanau, kad meluoti labai jau šaunu. Tai negerai etikos požiūriu, bet ir verslo prasme melas – bloga idėja. Jeigu meluoji, tave pagaus, o kai pagaus, tu prarasi pasitikėjimą, o pasitikėjimas labai svarbu.

Žurnalisto patikimumas – kaip jaunas medis, kiekvieną kartą, kai padarai ką nors nederamo, tu kerti medį su kirviu. Gal vienas kirtis viso medžio nenukris, bet po kelių kirčių medis kris.

Reikia būti labai atsargiems. Pasitikėjimas mumis mūsų skaitytojams yra svarbiausias dalykas. Skaitytojai turi pasitikėti mumis, todėl mes labai labai atidžiai saugomės, kad šio pasitikėjimo nepažeistume.

Dirbti neatskleidžiant, kad esi žurnalistas, tam tikrose aplinkybėse yra pateisinama. Mes kai kuriose valstybėse net įstatymus pažeistume, jeigu tikrai žinotume, kad mūsų skaitytojų interesas yra aukščiau, nei įstatymas, nes būna labai blogų įstatymų. Tačiau mes paklaustume mūsų skaitytojų ir visada pasakytume apie tai savo skaitytojams.

Tai labai griežta mūsų etikos dalis – jeigu darome ką nors, kas galėtų sukelti kam nors abejonių, mes visada pasakome apie tai savo skaitytojams ir leidžiame jiems spręsti, ar tai, kaip elgėmės, yra pateisinama.

Mes labai branginame skaitytojų pasitikėjimą ir darome tik tai, kam garantuotai pritartų ir mūsų skaitytojai.

Instrukcija

Ką patartumėte žurnalistui, kuris rašo tekstą, du ar daugiau per dieną, neturi komandos, neturi pinigų, neturi laiko, bet norėtų būti žurnalistu-tyrėju?

Tai visų mūsų situacija. Mes visi susiduriame su ta pačia problema. Tu negalėsi užsiimti tiriamąja žurnalistika kol neįrodysi, kad gali daryti tyrimus. Niekas neduos tau nei pinigų, nei laiko, kol neįrodysi, kad esi pajėgi tuo užsiimti.

Ką turi daryti? Nuvogti truputį laiko kasdien. Parašyk savo tekstą ar du, kuriuos turi parašyti šiandien, parašyk juos labai greitai, o tada padirbėk prie tyrimo, prie temos, kuri tau rūpi.

Nesirink didelio tyrimo, pradėk nuo mažo, o kai baigsi, ateik pas redaktorių ir sakyk – klausykit, turiu gerą temą! Redaktorius sakys – tikrai gera tema, bet tau čia reikės daug laiko… Tu sakyk – ne, aš galiu padaryti iki rytojaus. Rytojaus dieną atiduok straipsnį. Tada visi pasakys – nuostabiai dirbi! Kitą kartą sakyk, kad tau reikia dviejų dienų, o dar kitą – kad parašysi per tris dienas. O tada – per savaitę. Ir pagaliau būsi įrodžiusi, kad gali būti gera žurnalistė, tavimi pasitikės, ir matys, kad savo laiką tu gali labai tinkamai panaudoti.

Didžiąją dalį tiriamosios žurnalistikos sudaro sugebėjimas savo laiką naudoti tinkamai. Negali vienai temai skirti dvejus metus, nors yra temų, kurioms tiek laiko reikėtų, bet kartais gali dirbti tik tris mėnesius, arba du, o gal dvi savaites – tai priklauso nuo leidinio, kuriame dirbi.

Vadinasi, turi dirbti taip, kaip tinka tavo leidiniui, ir pabandyti daryti dalykus, kurie tau rūpi, laisvu nuo darbo metu, kad įrodytum savo redaktoriams, jog tau iš tiesų reikia daugiau laiko. O kai įrodysi, tai gausi ir laiko.

 Interviu įrašytas 2012 m. rugpjūtį Stokholmo ekonomikos mokykloje Rygoje vykusiame tiriamosios žurnalistikos seminare, kur Drew Sullivan su žurnaliste iš Sarajevo Miranda Patrucic mokė kaip tirti organizuotus ir finansinius nusikaltimus, ir transliuotas radijo stoties LRT Klasika laidoje „Žmonės ir idėjos“.

>>>> grįžti į pradžią