Kas keletą metų demokratinės valstybėse vyksta sujudimas — rinkimai. Savivaldos, parlamentų, prezidentų. Nepasitenkinimas rinkimų rezultatais – demokratijos dalis. Priklausomai nuo politinės sistemos, galima numatyti, jog nepatenkintųjų bus bent pusė, o ten, kur sistema, kaip Lietuvoje, daugiapartinė, yra tikimybė, kad nepatenkintųjų bus dauguma.

Kaip piliečiai išnaudos savo nepasitenkinimą, priklauso nuo jų kūrybiškumo. Galima nepasitenkinimą rinkimų rezultatais paversti nepasitenkinimu rinkimais –  jeigu jau tokia valdžia, tai geriau jokios, kam ta demokratija, duokite mums diktatorių arba karalienę. Galima prižiūrėti išrinktuosius, nuolatos viešai aiškintis jų elgesio motyvus ir išsakyti pastabas, šviesti juos ir ugdyti jų politinę atsakomybę, o jei nepavyksta – kitą kartą nebeišrinkti. Galima pasirinkti emigraciją, tikrą ar vidinę. Viena kraštutinių strategijų – kurti savo valstybę.