Baltijos valstybių sprendimą su finansų krize tvarkytis mažinant viešąsias išlaidas ir vykdant vadinamąją „vidinę“ devalvaciją vieni ekonomistai vadina sėkme, kiti – pavyzdžiu,  kaip nereikia daryti.  Iš trijų valstybių dėl krizės didžiausius nuostolius patyrė Latvija. Rygoje veikiančio Tarptautinio Baltijos ekonominės politikos studijų centro (BICEPS) vadovas, žurnalo “Baltic Journal of Economics” redaktorius Alf Vanags turi paaiškinimą, kodėl Baltijos valstybės rinkosi būtent tokią politiką, kodėl nepaisant ekonomikos vystymosi šuolių ir ES paramos nelygybė šalyse pastaruosius dvidešimt metų didėja, o po krizės stebimas augimas pasižymi mažu užimtumo augimu.

alfsvanags2
A. Vanags. sseriga.edu nuotr.

Kokias alternatyvas vykdytai politikai turėjo Baltijos valstybės?

Pagrindinė alternatyva, apie kurią buvo kalbėta Latvijoje, bet nemanau, kad apie ją daug diskutuota Lietuvoje ar Estijoje, buvo valiutos devalvacija. Ją atlikus, gamyba būtų ne taip sumažėjusi, o nedarbas būtų išaugęs ne taip ženkliai.

Šis argumentas naudojamas kalbant apie Graikiją ir Ispaniją. Kai gamyba mažėja ne taip smarkiai, o nedarbas auga ne taip ženkliai, surinkti mokesčius į biudžetą lengviau. Nebūtų reikėję taip smarkiai mažinti valstybės išlaidų. Graikija valiutos devalvuoti negali neišėjusi iš euro zonos, bet mes būtume galėję tai daryti legaliai ir gana nesudėtingai.

Bet tai jau istorija. Galėjome taip padaryti, bet nedarėme, todėl Latvijos prisitaikymo prie krizės kaštai kalbant apie gamybą ir nedarbą buvo didesni, negu neišvengiami.

Ką stengiuosi parodyti, ir ką teigia be visų kitų ir ekonomistas Paulas Krugmanas, kad jeigu pažiūrėtume į Islandiją, kuri nuvertino gana smarkiai savo valiutą, jos kaštai dėl gamybos sumažėjimo ir nedarbo buvo daug mažesni. Islandija turėjo daug geresnius dvejus ar trejus metus, negu Latvija ir kitos Baltijos valstybės.

Kaip diskusija apie alternatyvas vyko Latvijoje?

Latvijoje diskusija buvo gana didelė, bet buvo periodas, kai bandymas diskutuoti apie lato devalvavimą buvo laikomas beveik nepatriotišku elgesiu. Buvo garsus atvejis Ventspilyje, kai apie lato devalvavimą kalbėjęs dėstytojas [Dmitrijus Smirnovas] buvo įkalintas dviem dienoms. Pagal Latvijos įstatymus veiksmai, kurie galėtų destabilizuoti nacionalinę valiutą, yra nusikaltimas.. Žinoma, po dviejų dienų jis buvo paleistas, nes tapo tarptautine garsenybe.

Po to incidento, kuris parodė, kaip absurdiška bandyti sustabdyti diskusiją apie valiutos nuvertinimą ir kitas alternatyvas, kalbėti apie tai viešai tapo laisviau ir labiau priimtina. Andris Škelė, buvęs premjeras, vienas mūsų pagrindinių oligarchų, tuo metu gana atvirai pasisakė už valiutos nuvertinimą, bet iš pradžių diskutuoti apie tai buvo gana sunku.

Aš buvau vyriausybės darbo grupėje, užsiminiau tuometiniam premjerui Aigarui Kalvyčiui apie devalvavimą, jis man pasakė – taip, tu gali kalbėti, bet tik čia,  tarp mūsų. Tai buvo oficialios pozicijos pavyzdys – jie nenorėjo, kad tai būtų svarstoma viešai.

Teigiate, kad vertinant priimtus sprendimus svarbu nepamiršti, jog Baltijos valstybės iš kitų Europos šalių išsiskiria tuo, jog čia dauguma gyventojų turi savo būstą. Kodėl tai svarbu?

Buvo naudojamas stiprus argumentas, esą jeigu valiuta būtų buvusi devalvuota, tai būtų labai paveikę žmones, kurie pasiėmė paskolas būstui eurais. Gal tos paskolos ir didelės, bet žmonių, turinčių tas paskolas, kiekis yra labai mažas, tai 7-8 proc. gyventojų. Žmonės, kurie buvo ginami, sudaro labai mažą visuomenės grupę, o pasirinkta finansų politika paveikė visus.

Kokį vaidmenį diskusijoje apie alternatyvas vaidino Latvijos žiniasklaida?

Žiniasklaidai čia labiau rūpėjo kaltinti švedų bankus už tai, kas įvyko. Beje, grįžtant prie to, kodėl buvo pasirinkta viena finansų politika, o ne kita – švedų bankai tikėjo, kad devalvavimas neatitinka jų interesų. Tokia pozicija buvo iš pradžių.

Vėliau bent jau viena iš Švedijos bankų atstovių, SEB vadovė Latvijoje [Annika Falkengren] pareiškė, kad tiek vidinis, tiek išorinis devalvavimas būtų turėjęs tokį patį efektą, tik jo išsidėstymas laike būtų kitoks.

Jeigu valiuta devalvuojama, tavo paskolos vertė išauga, patiri nuostolių vietinės valiutos atžvilgiu, o jeigu vykdoma vadinamoji vidinė devalvacija, kaip ir buvo padaryta, kai mažinamos algos ir valstybės išlaidos, tai nominali paskolos vertė nepasikeičia. Tačiau tavo alga sumažėja. Sumokėti paskolą sunkiau. Bankai paveikiami lygiai taip pat – žmonės susiduria su sunkumais mokėdami savo būsto paskolas. Galų gale rezultatas tas pats, tik atlikus vidinę devalvaciją, tai yra, mažinant algas ir valstybės išlaidas, dalis kaštų perkeliama žmonėms, kurie neturi jokių paskolų, vadinasi, jie prisiima kaštus vien dėl to, kad čia gyvena.

Kodėl net patyrus ekonomikos augimą ir ilgus metus gaunant ES paramą nelygybė Baltijos šalyse didėjo ir didėja?

Visų pirma dėl to, kad ES negali taip paprastai pasakyti valstybėms, kad jos pernelyg neteisingai ir nelygiai perskirsto pajamas. Latvijos atveju pagalbos programos per krizę metu ES galėjo tai pasakyti, ir pasakė. Tai truputį pagerino situaciją.

Bet kalbant iš esmės, manau, kad tokią situaciją lemia tai, jog politikams Baltijos šalyse nelygybė nerūpi. Tai gana akivaizdu.

Gal dabar situacija truputį keičiasi, bet tikrai, dvidešimt metų mes Latvijoje turėjome tokią mokesčių sistemą, pagal kurią dividendai, kapitalo įplaukos ir palūkanos buvo tiesiog neapmokestinami. Tai reiškia, jog nebuvo mokesčių pajamoms, kurias gaudavo turtingi žmones – ne atlyginimams, bet visoms kitoms pajamoms. Turtingųjų žmonių pajamų šaltinis buvo neapmokestintas.

Latvijos atveju pinigų skolintojai tai pakeitė. Jie privertė Latviją įsivesti mokesčius šiems dalykams.

Baltijos šalyse ilgą laiką dominavo bendras požiūris, kad skurdūs bedarbiai yra skurdūs ir neturi darbo, nes jie skurdūs ir neturi darbo. Tai tam tikra ideologija. O ES esant normalioms aplinkybėms negali ateiti į valstybę ir pasakyti – jūs turėtumėte lygiau perskirstyti pajamas. ES negali kaip nors tiesiogiai įsikišti.

Politikams rūpėtų nelygybė, jeigu jie patirtų visuomenės spaudimą ją mažinti. Kodėl jo nėra? Todėl, kad žmonės emigruoja, ir taip socialinis sprogimas neįvyksta?

Iš dalies socialinio spaudimo nėra dėl emigracijos, iš dalies dėl tam tikro mentaliteto – fatalizmo. Žmonės šiose šalyse patyrė daug siaubingų dalykų, jie priima tai, kas dabar vyksta, kaip dar vieną siaubingą dalyką.

Sovietų sąjungoje žmonės prarado savo santaupas, kai kurie žmonės ir gyvenimus prarado.  Visuomenėje tvyro tam tikras pasidavimas likimui, nėra tikros protesto kultūros, nėra tikrų profsąjungų, nėra kokių nors kitokių organizacijų, kurios suvienytų žmones kolektyviniam veiksmui ko nors siekti. Pilietinė visuomenė, kuri remtų paprastus, neturtingus žmones, yra labai silpna.

Lietuvoje prieš rinkimus verslo organizacijos siekia pasirašyti su partijomis susitarimą dėl mokesčių, minimalios algos ir kitų įsipareigojimų, kartais prieštaraujančių bent dalies partijų rinkimų programoms. Ar Latvijoje tokie susitarimai pasirašinėjami?

Nemanau, kad toks susitarimas su partijomis būtų pasirašytas Latvijoje. Tačiau minimali alga Latvijoje yra labai keistas reiškinys. Pavyzdžiui, yra verslininkai, kuriems priklauso daug įmonių. Įstatymas numato – jeigu turi įmonę, kad galėtum pasirašinėtum dokumentus, turi turėti darbo sutartį. Taigi, yra verslininkai, kuriems priklauso daug verslo įmonių, ir kiekvienoje jie turės darbo sutartį, kurioje bus parašyta, kad jie gauna minimalią algą.

Taip reikalauja įstatymas, bet pajamas jie praktiškai gauna dividendais ir kitomis formomis. Yra daug žmonių, kurie gauna minimalią algą ar dalį jos, ir jie nėra paprasti darbininkai, kuriuos reikėtų ginti.

O kalbant apie paprastus dirbančiuosius, yra gerai žinoma, bet sudėtinga moksliškai įrodyti, kad daugelyje Latvijos vietų žmonėms oficialiai mokama dalis minimalios algos, pavyzdžiui, pusė, bet iš tiesų jie priverčiami dirbti visas 40 ar 44 valandų per savaitę.

Kartais žmonės skundžiasi, bet tie skundai nieko nelaimi. Taigi, minimali alga yra iš esmės neefektyvi siekiant ginti mažai uždirbančių žmonių pajamas, kam ji ir skirta.

Nors vadinama minimalia, bet iš jos negalima išgyventi.

Tai dar vienas nesusipratimas. Minimali alga yra žemesnė, nei realus būtinasis pragyvenimo minimumas, taip.

Ką Jūsų požiūriu reikėtų daryti? Apskritai atsisakyti minimalios algos?

Nežinau. Nemanau, kad dabar egzistuojanti tvarka turi kokį nors rimtą poveikį. Nežinau, kaip yra Lietuvoje. Kai kurios šalys, kurias laikome pačiomis sąžiningiausiomis, minimalios algos neturi apskritai. Pavyzdžiui, Švedija.

Nes jose yra profesinės sąjungos, kurios derasi dėl atlyginimų, egzistuoja kolektyviniai susitarimai, galiojantys visai šakai, o atlyginimai indeksuojami – keliami kasmet.

Būtent. Danijoje minimalios algos nėra, Vokietijoje irgi. Mažai uždirbančių žmonių pajamas gina profesinės sąjungos. Labai sunku įsivaizduoti, kad tai įvyktų Baltijos šalyse. Nemanau, kad tai būtų įmanoma.

Nemanau, kad visuomenėje tvyranti atmosfera yra suderinama su profesinių sąjungų vystymusi privačiame sektoriuje. To neįvyks. Esant tokiai situacijai, minimali alga galbūt ir yra siekiamybė, ir galbūt yra dalis darbuotojų, kuriems ji padeda.

Kitas mechanizmas, kaip naudojama minimali alga, yra atlyginimai vokeliuose. Darbuotojai oficialiai gauna minimalią algą, o tada dar gauna dalį grynaisiais vokeliuose. Taigi, yra būdų, kaip minimali alga niekaip neapgina mažai uždirbančių žmonių darbinių pajamų.

Kaip Baltijos šalis paveiktų euro zonos griūtis?

Neigiamai, bet nemanau, kad euro zona subyrės. Gali būti, kad Graikija pasitrauks, gal dar kokia šalis, bet nemanau, kad grius visa euro zona. Nebent jeigu sumanytų pasitraukti Vokietija, tada euro zona žlugtų.

Bet jeigu Vokietija pasitrauktų, tai visos šalys, kurios dabar yra euro zonoje, pririštų savo valiutas prie naujos Vokietijos markės.

Turėtume naują eurą, kuris vadintųsi marke?

Taip. Bet nemanau, kad euro zona žlugtų. Gali būti, kad viena ar gal daugiau nei viena šalis pasitrauks, bet euras išliks. Jeigu euras žlugtų, Europos sąjungai tai būtų negarbė. Tai būtų kaip dolerio žlugimas.

Bet doleris turi valstybę, o euras – ne.

Todėl ir sakoma, kad norint pataisyti padėti, Europa turėtų veikti labiau kaip valstybė.

Ar tai – galimybė?

Akivaizdu, kad kai kurios šalys tam stipriai pasipriešintų. Pavyzdžiui, Jungtinė Karalystė. Prisimenu, prieš kelerius metus manęs paklausė, kaip Europa atrodys 2050-aisiais. Sakiau, kad tai bus federalinės Jungtinės Europos valstijos, bendra valiuta, sostinė bus Berlynas, o bendra kalba – anglų. Aš vis dar manau taip pat. Liko 38 metai. Gal taip Europa ir atrodys.

Alf Vanags  gimė Latvijoje, vaikystėje su šeima emigravo į Jungtinę Karalystę, Londono ekonomikos mokykloje (London School of Economics) baigė ekonomikos studijas, dėstė Queen Mary Londono universitete (University of London), Kanadoje, Australijoje, Šri Lankoje, Kinijoje ir Danijoje, nuo 2000 m. vadovauja Baltijos ekonominės politikos studijų centrui BICEPS, buvo vienas centro įkūrėjų. Pokalbis transliuotas laidoje “Žmonės ir idėjos”.