Tekstas lrt.lt svetainėje

Kas keletą metų demokratinės valstybėse vyksta sujudimas – rinkimai. Savivaldos, parlamentų, prezidentų. Nepasitenkinimas rinkimų rezultatais – demokratijos dalis. Priklausomai nuo politinės sistemos, galima numatyti, jog nepatenkintųjų bus bent pusė, o ten, kur sistema, kaip Lietuvoje, daugiapartinė, yra tikimybė, kad nepatenkintųjų bus dauguma.

Kaip piliečiai išnaudos savo nepasitenkinimą, priklauso nuo jų kūrybiškumo. Galima nepasitenkinimą rinkimų rezultatais paversti nepasitenkinimu rinkimais –  jeigu jau tokia valdžia, tai geriau jokios, kam ta demokratija, duokite mums diktatorių arba karalienę. Galima prižiūrėti išrinktuosius, nuolatos viešai aiškintis jų elgesio motyvus ir išsakyti pastabas, šviesti juos ir ugdyti jų politinę atsakomybę, o jei nepavyksta – kitą kartą nebeišrinkti. Galima pasirinkti emigraciją, tikrą ar vidinę. Viena kraštutinių strategijų – kurti savo valstybę.

Molasijos diktatorius Jo Ekselencija Prezidentas Kevin Baugh (foto – molossia.org)

 „Molasiai patenkinti rinkimų rezultatais, esame atskira šalis, bet JAV mus supa iš visų pusių, todėl domimės, kas ten vyksta. Sveikiname JAV politinę sistemą, sudarančią sąlygas taikiai valdžios kaitai ir veikiančiai demokratijai, norime, kad amerikiečiai būtų laimingi, nes jų laimė – mūsų laimė“, – taip JAV prezidento rinkimų rezultatus LRT Klasikos laidai „Žmonės ir idėjos“ komentavo Molasijos respublikos ( Republic of Molossia ) Prezidentas Kevin Baugh.

Pusės hektaro dydžio valstybė turi savo pinigus, herbą, himną, pašto ženklus, raidyną, įstatymus, radijo stotį internete, o jos karinę istoriją fiksuoja nebylusis kinas. „Nors esame maži ir kartais žmonės į mus nežiūri rimtai, stengiamės elgtis kaip tikra didelė šalis“, – sako Prezidentas. Iš visų pusių Molasiją supa JAV Nevados valstija, išėjimo į jūrą šalis neturi, tačiau turi laivyną, taip pat ir kosmoso agentūrą.

Jau trisdešimt penkerius metus gyvuojančioje Molasijoje rinkimų nebūna. Jo Ekselencijai tai neatrodo problema:„Molasija yra diktatūrinė valstybė, bet aš – geras diktatorius, rūpinuosi savo liaudimi ir jiems labai patinku, todėl diktatūra – ne toks blogas dalykas“.

Tačiau argi ne taip kalba visi diktatoriai, kad ir Lietuvos kaimynystėje esančios Baltarusijos vadovas? Jo Ekselencija Molasijos prezidentas nenorėtų būti lyginamas su Aliaksandru Lukašenka: „Kaip tik vakar paskaitinėjau apie tą jūsų kaimyną. Nemanau, kad jis toks, kaip aš. Aš tikrai stengiuosi rūpintis savo žmonėmis. Mažoje šalyje tai daryti lengviau, gerai pažįstu savo piliečius, nes jie – mano šeima“.

Šiuo metu Molasijoje yra 9 gyventojai – penki žmonės ir keturi šunys, kurie pagal šalies įstatymus taip pat turi pilietybę. Iš viso pilietybę yra gavę 27 asmenys, dauguma jų gyvena JAV. Vyriausiasis Prezidento sūnus – Molasijos ambasadorius Belgijoje.

Politinė satyra ir pramoga

 Molasiją Kevin Baugh įkūrė kartu su draugu vaikystėje. Iš pradžių šalis buvo karalystė. Karaliui išvykus mokytis, premjeras paskelbė šalį liaudies respubliką ir įvedė diktatūrą – „liaudies respublikoms“ taip atsitinka.

Per trisdešimt penkerius valdymo metus Jo Ekselencija sako subrendęs ir kaip žmogus, ir kaip šalies vadovas. Patirtį liudija daugybė ordinų ir medalių, spindinčių ant Prezidento švarko. „Kai kuriuos medalius susiteikiau pats. Žinote, geras diktatorius turi duoti sau nemažai apdovanojimų. Kitus gavau iš kitų mažųjų valstybių vadovų. Yra keli, kuriais apdovanojau visus dalyvavusius kare su Mustašistanu (Mustachistan, mustache – ūsai, amer.angl.).

Molasijai priklauso Neptūno gelmės Ramiajame vandenyne.

2006 m. vykęs karinis konfliktas, K.Baugh teigimu, buvo politinė satyra: „Karas nėra juokingas dalykas, bet jeigu šaipaisi iš karo idėjos, tai ją žlugdai. Mes netikime, kad karai yra reikalingi. Karas su Mustašistanu buvo mūsų politinis pareiškimas, o kartu ir proga kūrybai – apie karinius veiksmus sukūrėme filmą“. Nuo tų laikų Molasijoje stovi paminklas – karo memorialas, kurį lanko turistai ir kur atliekamos valstybingumo apeigos.

„Molasija yra daugybės politinių idėjų mišinys, nuolatos naujų minčių semiuosi iš mažų šalių, tokių, kaip jūsų. Tiesa, mes truputį mažesni, nei jūs“, – sako Molasijos Prezidentas. Jį įkvepia ir filmai, ypač „Mėnulis virš Paradoro“ (Moon over Parador, 1988), kuriame aktorius Richardas Dreyfussas vaidina žmogų, apsimetantį prezidentu, taip pat JAV imperatorius Nortonas  iš San Francisko.

Ateitis priklauso mažiems

Diktatūra, iš visų pusių besiribojanti su JAV Nevados valstija  – ne tik smagi pramoga šeimai ir draugams, bet ir politinio švietimo projektas. K.Baugh nuomone, tikros mažos valstybės, daug mažesnės nei Lietuva, kada nors taps politine realybe: „Jeigu šalis milžiniška, kaip JAV ar Rusija, paprastam žmogui daug sunkiau būti išgirstam. Mikrovalstybėse didesnė galimybė geriau įsiklausyti į žmonių interesus – vyriausybė mažesnė, šalis mažesnė, lengviau suprasti, ko gyventojai nori. Pasaulio ateitis – maža valstybė, kur daugiau tiesioginės demokratijos“.

K.Baugh požiūriu, nors daugiapartinė sistema iš pirmo žvilgsnio sukelia daugiau politinės sumaišties ir nestabilių koalicijų riziką, tačiau ji pažangesnė, nei dvipartinė: „JAV politinės partijos niekam neatstovauja, nes jos tik dvi. Jų programos turi būti labai plačiai apimančios, o kadangi jos tokios plačios, tai netenkina iš esmės nė vieno. Jeigu esi demokratas, tai nebūtinai toks demokratas, koks išrenkamas į Baltuosius Rūmus arba Kongresą. Pasirinkimo nėra, mes [JAV] galime sieti save tik su viena iš dviejų partijų, o jūs turite daug pasirinkimų, jūsų sistema duoda mažesnėms partijoms galimybę turėti įtakos ir daugiau galimybių atstovauti paprastam žmogui“.

Turizmas, Prezidento teigimu, Molasijoje klesti, ypač po to, kai šalį aprašė kelionių po nykštukines pseudovalstybes vadovas. Jau ir anksčiau turistų per metus apsilankydavo bent dešimt, o šiemet vien per rudens mėnesius apsilankė 25. “Jie atvyksta iš viso pasaulio – Kinijos, Italijos, Prancūzijos, Anglijos. Mums labai smagu, gerai leidžiame laiką“, – džiaugiasi Prezidentas. Valstybė ruošiasi statyti nedidelį svečių namelį, bet apgailestauja, kad pabėgėlių ir nusivylusiųjų rinkimų rezultatais savo valstybėse ilgesniam laikui priimti negalės: „Nepamirškite, kad Molasija yra dykuma. Neturime gamtinių išteklių. Tiesą sakant, valstybėje yra tik vienas medis“.

Prezidentas sako klausimą apie prieglobstį girdintis nuolatos, ypač iš Viduriniųjų Rytų. Žmonės rašo, jog norėtų persikelti Molasijon ir pradėti čia savo verslą. „Esame per maži, čia tik pusė hektaro, labai atsiprašome“, sako Prezidentas, bet priduria, kad svečiai visada laukiami: „Rašykite, skambinkite, aplankykite mūsų puslapį, nenorime jums nieko parduoti ar įsiūlyti, užsukite pasižvalgyti.“

Sylandija – anarchistinė monarchija

Sylandija iš paukščio skrydžio (foto – sealandgov.org)

Sylandijos mikrovalstybė   (Sealand, sea- jūra, angl.) mirksta Šiaurės Jūroje. Tai 17 km nuo Jungtinės karalystės krantų esanti II Pasaulinio karo laikų karinė bazė. Dviejuose platformą laikančiuose betoniniuose bokštuose yra kambariai, kuriuose galima gyventi. Septintame dešimtmetyje apleistą karinę platformą savavališkai užėmė buvęs britų karininkas Paddy Roy Bates su šeima ir draugais. Čia jis įkūrė ne tik piratinę radijo stotį, bet ir karališkąją Sylandijos valstybę.

Konstitucija, pinigai, himnas – Sylandijoje yra viskas, ko reikia, net kariuomenė ir kilmingųjų luomas, į kuriuos Sylandijos valdovas priims visus norinčius už nedidelį mokestį. Nors į Sylandijos barono titulą galima žiūrėti kaip į pokštą, valstybės istorijoje būta tikrų ginkluotų konfliktų, buvo ir valstybės išdavystė, tikro Vokietijos ambasadoriaus vizitas ir tikro teismo sprendimas, kad Sylandija nepavaldi JK įstatymams, nes yra už teritorinių vandenų ribos.

Pseudovalstybė, įkurta tarptautiniuose vandenyse, gali būti patraukli visiems, norintiems vykdyti veiklą, kuriai trukdo egzistuojančių valstybių įstatymai. Sylandija kaip galima vieta serveriams buvo susidomėjęs „torentų“ portalas „The Pirate Bay“. Pasinaudojant Sylandijos pasais yra įvykdyta ir nusikaltimų, todėl jų galiojimas sustabdytas. Sylandijos karalius Roy šiemet mirė, šalį valdo ne jūroje, o ant kranto Esekse gyvenatis įpėdinis princas Michael, prieš porą metų norėjęs parduoti Sylandiją už 750 milijonų eurų.. Šiuo metu ten ketinama atidaryti kazino, nedidelį, valstybės dydžio.

Vandenyne plūduriuojančios valstybės

 Vandenyno gyvenviečių institutas (The Seasteading institute ), tarptautiniuose vandenyse plaukiojančios valstybės idėją perkelia į rimtesnį lygį. Institutą 2008 m. įsteigė amerikiečiai Wayne Gramlich  ir Patri Friedman, Nobelio premijos laureato, įtakingo XX a. ekonomisto, laisvosios rinkos fundamentalistu vadinamo Milton Friedman anūkas.

Vandenynų gyvenviečių entuziastų teigimu, tokiose mikrovalstybėse politikai būtų atsakingi piliečiams, neįsiveltų į korupciją ir nemanytų, jog po rinkimų jiems jūra iki kelių, nes baimintųsi, kad piliečiai, nebepririšti prie jokios žemės, juos paliks nuplaukdami kartu su visa šalies teritorija.

Dabar žurnalistai prieš rinkimus ir iškart po jų klausinėja partijų, su kuo jos sudarys koaliciją, o piliečiai stebi savo išrinktus atstovus per televiziją ir iki kitų rinkimų nelabai žino, kaip jiems paveikti politinį procesą. Visuomenei tenka gyventi su tokiu politiniu elitu, kuris susiformavo. Plūduriuojančioje valstybėje, sako entuziastai, atvirkščiai – po rinkimų žurnalistai klausinėtų piliečių, ar jiems priimtina, su kuo koaliciją sudaro partija už kurią jie balsavo? „Deja, ne, mes atsišvartuojame rytoj po pietų, pabandysime iš naujo kurti valstybę už kelių jūrmylių“, – galėtų pasakyti piliečiai.

Ar jau galima svarstyti atsarginį variantą Baltijos jūroje? „Dar ne. Jūrų gyvenviečių judėjimas dar jaunas“, – sako plūduriuojančių gyvenviečių projekto ambasadorius ir koordinatorius Baltijos regione Lasse Birk Olesen.

Danijoje ir Singapūre studijavusio inžinieriaus žiniomis, Baltijos regione kol kas nėra nė vieno veikiančio projekto, aktyviausiai veikla vyksta Kalifornijoje, JAV, ieškoma ne tik inžinierinių sprendimų, bet ir verslo modelių, kurie paskatintų žmones persikelti gyventi ant vandenynų.

Gyvenviečių dizaino projektai atrodo gražiai. Diskusijose internete entuziastai įtikinėja, kad galima įveikti viską, net žemės ilgesį ir cunamius. Ar tikrai kas nors gali patikėti, kad vandeniui nepralaidžios gyvenvietės plūduriuos niekam nepriklausančiuose vandenyse, pačios aprūpins save energija, o žmonės jose augins daržoves,  mėgausis valstybės politine sistema bei ekonomika ir nebus nuplauti bangų? Ir visa tai jau 2014 m., kaip sako vandenynų gyvenviečių propaguotojai, perkėlę datą iš 2010?

„Vandenynų gyvenvietės tikrai įmanomos“, – sako L.B.Olesen. – „Gyvenimas ant vandens jau vyksta, tik nedideliu mastu. Žmonės jau dabar ištisas savaites gyvena kruiziniuose laivuose. Verslas rodo, kad tai ir techniškai, ir ekonomiškai įmanoma. Yra laivas pavadinimu „The World“, jis plaukioja po pasaulį.  Žmonės gali jame išsinuomoti ar nusipirkti butus ir gyventi ten visą laiką“.

Visuomenė kaip eksperimentas

Vienas verslo modelis, bent jau netoli JAV krantų, jau sugalvotas – medicininis turizmas. Tarptautiniuose vandenyse plūduriuojančios gyvenvietės galėtų nepaisyti valstybėse egzistuojančių mokesčių sistemų, gyventi kaip kosmose ir nekreipti dėmesio į socialinę verslo atsakomybę. L.B.Olesen sako, jog jį motyvuoja ne su valstybe nesusieto verslo galimybė, o politika, kuriai, inžinieriaus požiūriu, trūksta inovacijų: „Visose kitose srityse šiuo metu stebime pažangą, bet politika, modernioji demokratija, yra vis dar toje pačioje padėtyje, kur buvo prieš du šimtus metų.“

Gyvenvietės ant vandens dizaino konkurso nugalėtojo András Gyorfi projektas (foto – Seasteading Media)

Kad politikoje, kaip ir technologijose, inovacijų atsirastų, reikia erdvės eksperimentams, o jie, L.B.Olesen teigimu, įmanomi tik vandenyne: „Visa žemė jau pasisavinta egzistuojančių valstybių, bet, laimei, 70 procentų Žemės paviršiaus – vanduo.  Mes galėtume persikraustyti į tarptautinius vandenis, sukurti ten dešimt ar šimtą skirtingų visuomenių, ir pažiūrėti, kurios bus sėkmingos. Tos, kurios plėtosis geriausiai, bus patrauklios visiems piliečiams ir pritrauks jų daugiausiai, taip pat galės įkvėpti ir likusį pasaulį“.

Gyvenimo ant vandens judėjimas traukia ir žmones, kurie mano, jog iš sausumos žmonija turėtų plėstis į vandenynus. „Yra didelė grupė aplinkos aktyvistų, susidomėjusių gyvenimo virš vandens judėjimu, nes jie mano, kad vandenyne galėtume gyventi daug tvariau“, – sako L.B.Olesen.

 Prabangūs bandymai

Kruiziniai laivai, kazino, medicininis turizmas – šie verslo planai ne kiekvienam. Dar viena turtingų žmonių pramoga ir mokesčių vengimo mechanizmas, pristatomas kaip pažangos projektas? Danų inžinierius mato panašumą su technologijų raida. „Devintajame dešimtmetyje tik turtingi žmonės galėjo nusipirkti mobiliuosius telefonus, jie brangiai kainavo, be to, buvo dideli ir negražūs, nebuvo patogu juos nešiotis“. Paskui telefonai pigo, gražėjo ir mažėjo, dabar juos turi daug kas, net žmonės besivystančiose šalyse, tokia būsianti ir vandenynų gyvenviečių raida. „Pirmieji naujakuriai bus žmonės, kurie turi laisvo kapitalo, santaupų, bet aš tikiuosi, kad labai greitai gyvenvietės ant vandens labiausiai padės žmonėms iš besivystančių šalių“, – sako L.Birk Olesen, – „ jie galės pasitraukti iš savo gimtųjų šalių, kur jų galimybės ribotos, persikelti į gyvenvietę ant vandens ir gyventi visai pagal kitas taisykles ten, kur ekonomika augs“.

Vandenynų gyvenviečių entuziasto teigimu, istorijoje toks pavyzdys buvo „atradus“ naują žemyną: „Į Ameriką vyko žmonės, kurie turėjo labai ribotas galimybes Europos visuomenėse, buvo politiškai spaudžiami arba labai skurdūs“.

L.B. Olesen nuomone, JAV yra tinkamas pavyzdys, kai eksperimentuojant išrasta nauja demokratinė visuomenė ir taip naudą gavo didelis kiekis žmonių. Kitu pavyzdžiu danų inžinierius vadina Honkongą,  kuris „ištraukė iš skurdo milijonus“. Eksperimentai gali ir nepavykti, bet tais atvejais mirtinos žalos niekam nebus. „Jūrinės gyvenvietės – tai mokslinio metodo taikymas politikai. Moksle tu eksperimentuoji ir tikrini, kas veikia tikrame pasaulyje. Tą turime daryti ir politikoje. Pats tikrai esu linkęs į valstybės ribojimą ir laisvąją rinką, į tai, ką mes matome Honkonge, ten tai suveikė. Bet ši mano nuomonė yra tik viena iš nuomonių, mano protas gali klysti, taip pat gali klysti kiekvienas kitas protas, būtent todėl mums reikia eksperimentų, nes eksperimentai vyksta tikrame pasaulyje, o ne mūsų mintyse, mūsų prote, kuris visą laiką klysta“.

Žurnalistų sukurtas filmas pasakoja apie Graikijos valstybės skolos priežastis

Autonomija

Jei nusivylę piliečiai nenori sušlapti kojų arba neturi pinigų kruizinei valstybei, yra būdų eksperimentuoti sausumoje. Graikų žurnalistė Katerina Kitidi, viena iš filmų apie Graikijos skolos priežastis (Skolokratija 2011) ir viešojo sektoriaus privatizavimą (Katastroika 2012)  autorių, pasakoja apie Graikijoje besikuriančias autonomines bendruomenes: „Jaunimas renkasi kalnuose ir kuria komunas, kur jie dirba žemę, pasigamina patys, ką gali, ir perka tik būtiniausius dalykus, kad išliktų. Nors nėra labai daug žmonių, kurie taip darytų, tikrai yra labai daug tokių, kurie apie tai galvoja.“

Alternatyvios socialinės organizacijos, K.Kitidi požiūriu, yra valstybės politika nusivylusių graikų reakcija į vykdomą radikalų valstybės išlaidų mažinimą ir didėjantį skurdą: „Graikijos žmonės yra šoko būsenos, jie taip užpulti įvairiais būdais iš kelių pusių, kad didžioji dauguma dabar tiesiog bando kaip nors išgyventi. Jie negalvoja apie ateitį, jie negali pakelti galvos ir pasakyti vyriausybei ir ES valdantiesiems – „baikite!“. Dėl šoko būsenos Graikijos žmonės nesukyla taip, kaip galėtų“.

Žurnalistės teigimu, tokios autonominės bendruomenės yra individualūs sprendimai, todėl jų neužtenka. „Jeigu keliese sukursime tokią bendruomenę, gal tai bus išeitis mums, bet ji nepadės kiekvienam, kuriam reikia pagalbos, o Graikijos visuomenei pagalbos dabar labai reikia“.

Spėjama, kad nedarbas Graikijoje kitais metais sieks 35 proc. “Jau dabar daugiau nei 20 tūkstančių žmonių Atėnuose neturi namų, o žiema artėja. Paskutiniais duomenimis daugiau nei 2 milijonų gyventojų yra ties skurdo riba arba žemiau skurdo ribos, didelė dalis jų – vaikai. Vienas iš keturių vaikų Graikijoje skursta. Vaikai savimi pasirūpinti negali. Nebus taip, kad visi Graikijos vaikai turės tėvus, kurie pasiims juos į autonomines bendruomenes ar sugalvos, kaip išgyventi pavieniui. Reikia platesnio požiūrio į problemą, kuris leistų priimti sprendimus, atnešančius naudą visai visuomenei. Nesu tikra dėl sprendimų, bet svarbiausias tikslas aiškus, – pakeisti galios pusiausvyrą tarp dirbančių žmonių ir darbdavių. Problemos yra visuomeninės, todėl ir spręsti jas turime kaip visuomenė. Mes negalime nusišalinti nuo visuomenės į savo privačius gyvenimus, reikia rūpintis ir kitais žmonėmis,“ – sako graikų žurnalistė, kurios filmus apie valstybės skolą ir viešojo sektoriaus privatizavimą finansavo Graikijos visuomenė.

Parengta pagal LRT Klasika laidą „Žmonės ir idėjos“.