Suomijos Aplinkos institutas nustatė, jog sunkiųjų metalų – aliuminio, kadmio, nikelio, cinko ir urano – kiekiai patekę į Rytų Suomijos vandens telkinius viršija leistinas normas ir kelia pavojų gyviesiems organizmams. Skystas mišinys su nuodingais metalais į aplinką iš Sotkamo savivaldybėje esančios įmonės Talvivaara kasyklos pradėjo veržtis lapkričio 4 d. Po savaitės Helsinkyje vykusioje protesto demonstracijoje, reikalvusioje uždaryti kasyklą, dalyvavo apie tūkstantis žmonių, Aplinkos ministrui įteikta peticija su daugiau nei 17 tūkst. parašų.
Kiek tiksliai sunkiųjų metalų pateko į aplinką ir koks bus ilgalaikis taršos poveikis, nėra nustatyta. Žinoma tik, kad vien per pirmąją avarijos dieną į aplinką pateko daugiau nei 220 tūkst. kubinių metrų skystųjų nuotekų, nuodingas skystis į aplinką veržėsi mažiausiai dešimt dienų. Įvairiais duomenimis, į aplinką galėjo patekti daugiau nei 10 tūkst. kilogramų nikelio ir nenustatytas kiekis urano. Savaitei praėjus po avarijos įmonė buvo paskelbusi, kad tarša sustabdyta, tačiau vėliau pripažino, kad dalis nuotekų vis dar patenka į aplinką.
Kainuu regiono Darbo ir ekonominės plėtros centro atstovų teigimu, tvenkinys, kuriame buvo laikomos nuotekos, nebuvo tam skirtas ir neturėjo specialaus leidimo. Lapkričio 8 d. Suomijos Aplinkos ministras Ville Niinistö nuotekų išsiveržimą į aplinką pavadino „sunkiu nusikaltimu aplinkai“.
Tarptautinė kasybos įmonė Talvivaara Suomijoje veikia nuo 2008 m. Pagrindiniai įmonės išgaunami metalai – nikelis ir cinkas.
Hannu Hyvönen – Suomijos dokumentinių filmų kūrėjas, žurnalistas, sodininkas, vienas iš Suomijos Šiaurės paveldo organizacijos, besirūpinančios Šiaurėje augančių vaismedžių ir tradicijų išlaikymu, lyderių, visuomenės aktyvistas. Šiuo metu – vienas aktyviausių judėjimo „Stop Talvivaara“ narių. Interviu LRT Klasika laidoje „Žmonės ir idėjos“ H. Hyvönen teigė, jog ekologinė krizė Suomijoje apnuogino ir viešojo valdymo krizę bei oficialiosios žiniasklaidos trūkumus.
Vaizdo įraše „Stalkeriai Talvivaaros zonoje“ („Stalkers in Talvivaara zone“) atrodo, jog vaikščiojate apsnigta ežero pakrante.
Tai kalcio oksidas. Įmonė iš malūnsparnio barstė kalkes teritorijoje aplink kasyklą, kad neutralizuotų rūgštingą sunkiųjų metalų taršą.
Vietos vaizdas primena Andrejaus Tarkovskio filmą. Tai rimtas įvykis, kuriam atsitikus niekas nežinojo, kaip pavojinga žmonėms ten būti. Mes žinome, kad apie dešimt kilometrų nuo Talvivaaros kasyklos jau anksčiau, šią ir praeitą vasarą, žmonės turėjo problemų išsimaudę ežeruose, bet tai nebuvo tokio masto problemos, kokios yra dabar. Tai kas įvyko dabar, yra daug pavojingiau. Nebuvo labai protinga ten eiti, mes nesupratome, dabar skaitome mokslininkų įspėjimus, kad reikia būti atsargiems.
Tarptautinė žiniasklaida praeitą savaitę rašė, jog kasybos įmonei Talvivaara leista vėl pradėti darbus. Vadinasi, situacija kontroliuojama?
Čia įsivelia painiava. Kasykla vis dar didelėje krizėje, pavojingos nuotekos ir toliau teka į aplinką, situacija nėra suvaldyta.
Įmonė toje pačioje teritorijoje turi ir metalo gavybos įmonę, ten yra daug saugyklų, kuriose laikomas skystis su nikeliu, cinku, kitais metalais ir uranu. Jie norėjo vėl pradėti įmonės veiklą ir imti metalus iš to skysčio. Deja, ši operacija reiškia, kad jie sukurs dar daugiau nuotekų su toksiškoms medžiagomis.
Kai vadinamieji apsauginiai tvenkiniai ir saugumą garantuoti turinčios užtvankos yra kritinės būklės, vėl pradėti metalų išgavimą man atrodo pavojingas žaidimas. Reikėtų palaukti, įmonė turėtų susitvarkyti, pradėti kontroliuoti padėtį, o dabar to nėra.
Susigaudyti informacijoje sudėtinga. Suomijos žiniasklaida nesugebėjo nušviesti padėties, o užsienio žiniasklaida dar tik dabar pradeda tuo domėtis. Gana sunku suvokti, kas čia vyksta. Informacijos galima rasti mūsų judėjimo „Stop Talvivaara“ svetainėje. Oficialūs pareigūnai ir valstybės institucijos, kurios turėtų kontroliuoti padėtį, iki šiol dar nesuvokė, kas iš tiesų vyksta.
Suomijos aplinkos institutas lapkričio 14 d. paskelbė tyrimų rezultatus – sunkiųjų metalų, ypač nikelio kiekiai Lumijoki upėje pavojingi gyviesiems organizmams, užteršti ir Kivijärvi bei Laakajärvi ežerai. Urano kiekis dešimt kartų viršija leistiną normą, tačiau, mokslininkų teigimu, toks urano kiekis mirtino pavojaus gyviesiems organizmams upėje nekelia. Teigiama, jog situacija stebima, tiksliau nuodingo potvynio pasekmes bus galima pamatuoti tik pavasarį.
Mes tik žinome, kad toje neišlaikiusioje saugykloje buvo apie milijoną kilogramų medžiagos su uranu. Kaupti uraną pradėta prieš ketverius metus kaip atliekas. Kai kasykla prašė licencijos, apie uraną nebuvo kalbėta, nebuvo padaryta jokių poveikio aplinkai ir rizikos vertinimų.
Mūsų žiniomis, išgaunamo urano kiekiai buvo dideli, 300 000-500 000 kg per metus. Jie niekada nebūtų gavę leidimo, jeigu būtų tai viešai paskelbę, licencijos gavimo procedūra būtų buvusi sudėtingesnė, sprendimas būtų buvęs priimamas vyriausybės lygiu.
Dalis urano yra su nikeliu, dėl to Harjavaltos nikelio gamykla tyliai gavo leidimą valyti nikelį ir išskirti uraną. Tik prieš dvejus metus paaiškėjo, kad kasykloje metalų išgavimo metu iš uolienos paimamas ir uranas. Talvivaara turėjo pagaliau paaiškinti, ką jie daro su uranu. Jie pasakė, kad išvystė būdą kaip paimti uraną iš tirpalo, ir ketina prašyti vyriausybės ir prižiūrinčių institucijų leidimo tai daryti. Buvo sakoma, kad jis atsidurs tose skysčių saugyklose ir kad bus jų dugne.
Tačiau ta saugykla nėra pritaikyta uranui. Tokia saugykla turėtų išlikti ir garantuoti, kad medžiagos nepateks į aplinką ir po to, kai kasykla nustos veikti. Dabar niekas nežino, kiek urano patenka į aplinką, kiek jo pateks į požeminius vandenis, į žemę.
Tai gamtinis, nesodrintas uranas. Jis ne taip pavojingai radioaktyvus kaip sodrintas, bet labai toksiškas, o kadangi į aplinką patenka kaip skystis, tai gali sklisti upėse ir ežeruose. Esame vandens baseino aukštupyje, tarša eis žemyn. Sklinda ne tik uranas, bet ir kiti sunkieji metalai, jų kiekis didelis, mažiausiai 50 km zona yra sunkiai pažeista. Pažeista ir regiono ekonomika, nes turizmas čia labai svarbus.
Situacija Suomijoje sudėtinga. Oficialioji žiniasklaida nutyli pavojų dėl urano, yra ilgų reportažų, kuriuose žodis „uranas“ net neminimas. Labiausiai sukrėtė žinia, kad Kainuu apskrities aplinkosaugos tarnyba paveda situacijos priežiūrą įmonei. Įmonė dabar gali slėpti savo pažeidimus ir daryti ką nori.
Mes apžiūrėjome teritoriją, ėmėme mėginius, buvome pirmieji, kurie tai padarė. Manau, reikės šimtų milijonų eurų, kad tarša būtų išvalyta. Jeigu tai apskritai įmanoma. Mes nežinome, ar bus įmanoma išvalyti.
Tačiau teritorija nėra paskelbta uždara zona?
Apie pavojų įspėjančių ženklų nėra. Suomijos radiacinės saugos centro, kuris turėtų tokius klausimus kontroliuoti, čia nebuvo. Niekas netyrė žemės pavyzdžių, buvo tirtas tik vanduo. Mes nematėme, kad kas nors būtų atvažiavę. Snigo, būtume matę žmonių pėdas. Matėme tik meškos pėdsakus ir kelių elnių, jie aplankė tą vietą, ne žmonės.
Įsitikinau, kad Suomijos visuomenė tikrai nenori galvoti apie problemą, bet ji per didelė, kad būtų galima negalvoti. Įmonė sugebėjo manipuliuoti žiniasklaida. Nebuvo paskelbta jokių video ar nuotraukų, jokios vaizdinės medžiagos parengtos iš kritinės perspektyvos.
Mes bandome tokią medžiagą publikuoti patys ir prasimušti su ją į viešumą, bet tai sudėtinga. Mane labai nustebino, kad situacija tokia kritinė, o visai žiniasklaidai užkirstas kelias ateiti pažiūrėti, kas čia vyksta.
Pavyzdžiui, žmonės skaito laikraščiuose, kad yra “apsauginiai tvenkiniai“. Kai paskambinome ir paklausėme, kas yra “apsauginiai tvenkiniai“, tai paaiškėjo, kad kalbama apie mažą ežerą pelkėtoje vietoje, ten iš žemių supilta užtvanka. Tai jau gamta, joks skystis negali būti laikomas saugiai nuo aplinkos tokioje vietoje. Žmonėms įperšama mintis apie “saugumą“, nes jiems neparodoma, kas iš tiesų vyksta.
Kaip „Stop Talvivaara“ judėjimo atstovai prašėte leidimo dalyvauti valstybinių įstaigų vykdytame įmonės patikrinime, su kamera ar be jos, bet jo negavote?
Mūsų neįsileido, tai buvo praeitą pirmadienį (lapkričio 12 d., – red.past.). Vėliau nuėjome nelegaliai. Antradienį nuėjome apžiūrėti naujos apsauginės užtvankos ir pamatėme, kad pro ją skverbiasi nuotekos, tas pats buvo ir kitą rytą. Nufilmavome ir paskelbėme filmuotą medžiagą.
Pirmiausiai įmonė tai paneigė, o jau ketvirtadienį (lapkričio 15 d. – red.past.) vyriausybė pranešė oficialiai – taip, skystis teka. Jie tikrai nenorėjo mūsų įsileisti, buvo tikimybė, kad pamatysime spragas jau pirmadienį. Kaip tik tuo metu aukštu lygiu buvo sprendžiama, ar įmonei bus leista atnaujinti metalo gamyklos veiklą.
Jie nusprendė nekalbėti apie nutekėjimą ir nuslėpti jį kelioms dienoms, o kai leidimas jau buvo gautas, tada pasakė – taip, truputis nuotekų vis dar patenka į aplinką. Ar truputis, ar daug, tai juk reiškia, kad laikas eina, užtvanka nėra saugi, negalima ten saugoti aplinkai pavojingų skysčių. Bet nėra ką daryti.
Dabar pamatėme, kaip veikia Suomijos visuomenė ir Suomijos žiniasklaida. Labai šiurpu stebėti, kad reali situacija tokia kritinė, bet niekas jos nežino dėl tamsos, kuria apgaubta visa istorija. Esant tokiai padėčiai mes, kaip visuomenė, negalime priimti sprendimų. Turime pasitikėti kasyklos kompanija, o ji nėra institucija, kuri turėtų vadovauti darbams ir saugumo operacijoms.
Keletą kartų prašėme, kad mus įsileistų pažiūrėti, bet tokio leidimo negavome. Informacija kontroliuojama, net internete sunku rasti nuotraukų, rodančių, kas įvyko. Mes padedame žiniasklaidai publikuodami nuotraukas.
Kai sakote, kad žiniasklaida „kontroliuojama“, ar kalbate apie tai, kad nėra informacijos, kurią žiniasklaida galėtų skelbti, ar kad ji jos neskelbia?
Na, informacijos žiniasklaida tikrai turi, mes kasdien siunčiame medžiagą visoms pagrindinėms žiniasklaidos priemonėms. Įdomu matyti, kad sunkumai prasidėjo praeitą pirmadienį, kai buvo priimamas sprendimas dėl metalo įmonės veiklos atnaujinimo. Tą ir kitą dieną Suomijos žiniasklaidoje buvo labai sunku rasti kritinės informacijos.
Žinoma, tai sunku suprasti. Jeigu Suomija yra atvira vakarietiška šalis, kaip gali tiek daug žiniasklaidos priemonių nutilti vieną ir tą pačią dieną? Ar priežastys psichologinės? Gal jie buvo pavargę ir todėl nepriėmė iš mūsų jokios kritinės informacijos?
Suomija yra labai maža šalis. Kartais stebime tokį reiškinį, kai tą pačia dieną žiniasklaida nutyla, ir niekas nežino, kaip tai padaroma. Žiniasklaidoje tarsi atsiranda bendras supratimas, kad mes dabar čia negalime gelbėti pasaulio ir negalime publikuoti tos kritiškos informacijos.
Tačiau dabar tema vėl pradeda kilti viešumon, nes socialinė žiniasklaida ir užsienio žiniasklaidos dėmesys verčia suomius eiti pažiūrėti, kas atsitiko Talvivaaroje, ir pradėti diskutuoti, kaip mes tai išspręsime.
Labai svarbu, kad būtų tarptautinis dėmesys, nes tai nėra tik Suomijos problema. Įmonė mūsų regione naudoja kasybos technologiją, kai metalai iš mineralų paimami naudojant bakterijas (angl.bioleaching – red.past.). Suomijoje bandomas naujas būdas paimti metalus iš mineralų, kur metalų kiekis labai nedidelis, tai antras bandomasis projektas pasaulyje (angl. bioheapleaching http://www.talvivaara.com/operations/technology/Bioheapleaching – red.past.). Jie turi didelių problemų suvaldant nuotekas. Manau, šita technologija neturėtų būti naudojama niekur pasaulyje.
Ir pastarosiomis dienas buvo rašomi straipsniai apie herojiškus kasybos įmonės vadovus, patiriančius „stiprų spaudimą“. Į įmonės teritoriją ėjo dvasininkas, kad paremtų ten dirbančius žmones sunkioje situacijoje.
Kalbuosi su žmonėmis, kurie gyvena ir dirba aplink kasyklos teritoriją. Jie tokie pavargę, tokie liūdni, tokie sukrėsti to, kas įvyko. Kai kurie prarado savo pragyvenimo šaltinį, nes gyveno iš turizmo. Yra šimtai tūkstančių žmonių, kurie prarado savo upes ir ežerus, o Suomijos žiniasklaida gailisi kompanijos vadovų ir jų jausmų. Tai įžeidu.
Suomijos vyriausybė teigia, jog ekologinė nelaimė ypač skaudi, nes kasyba yra vienas iš nedaugelio sektorių Suomijoje, galinčių kurti naujas darbo vietas. Taip ekologinė krizė galinti virsti ekonomine ir socialine. Situaciją galima pateikti kaip interesų prieštaravimą – vieniems žmonėms reikia darbo, reikia kasyklos, kitiems reikia upių ir ežerų, ir jie reikalauja, kad kasykla būtų uždaryta. Tai primena Jūsų JT organizacijai kurtą filmą „Paskutinė joika (tradicinė daina –red.past.) samių miškuose“. Ten taip pat situacija gali būti pateikta kaip žmonių konfliktas, elnių augintojai prieš medkirčius, užuot kalbėjus apie ekonominių sprendimų pagrįstumą, nustatytų taisyklių laikymąsi bei valstybės institucijų atsakomybę ginant viešąjį interesą ten, kur stambaus verslo interesas gali jį pažeisti.
Tai, kas vyksta dabar, labai panašu į samių kovas dėl savo gimtųjų vietų. Mūsų situacija gal truputį sunkesnė, mes taip pat esame vietiniai žmonės, mano šeima čia gyvena karta iš kartos, bet neturime į savo aplinką tiek teisių, kiek į savo aplinką jų turi samiai kaip senieji gyventojai.
Dėl darbo vietų – jau dabar aišku, kad kai pagaliau jie suvoks, kiek reikės padaryti, kad užteršta aplinka būtų išvalyta ir būtų užkirstas kelias didesnei nelaimei, tai iš karto supras, jog nėra ko nuogąstauti, kad čia kam nors pritrūktų darbo vietų artimiausius dvidešimt metų.
Tik klausimas, kas už tai sumokės. Gana aišku, kad sumokės Suomija, Suomijos visuomenė. Ši įmonė labai gretai taps bevertė, kai iš tikrųjų pamatys, kokią didelę žalą padarė ir kaip brangiai tai kainuos. Ji niekada niekam nebeneš pelno. Manau, kad ta įmonė žlugs, o tai reikš, jog šitą situaciją turėsime sutvarkyti už valstybės pinigus.
Tačiau tai bus teisingas užmokestis, nes mūsų valstybė išdavė savo žmones. Mūsų valstybės institucijos, nuo savivaldybės iki aukščiausių įstaigų, neįvykdė savo pareigos kontroliuoti kompaniją. Net kai jie buvo įspėti, jie neatsipeikėjo.
Kai einu prasitęsti vairuotojo pažymėjimą, susiduriu su daug didesne kontrole, negu kasybos įmonės – jos daro ką nori ir visą laiką gauna savo licencijas, kas beatsitiktų. Jų niekada nepaprašoma keisti savo elgesį.
Valstybės institucijose dirbantys žmonės turi ginti mus, jie to nepadarė. Po šio atvejo bus labai daug teismų, daug žmonių aukštose pozicijose praras savo darbą, nes jie nedirbo visuomenės labui. Jie, galima sakyti, dirbo kompanijos labui.
Kas ką duos į teismus? Visuomenės atstovai institucijas ir įmonę, valstybė įmonę ar įmonė ką nors?
Aš stosiu prieš teismą sausio pradžioje už tai, kad pavasarį “nelegaliai“ filmavau įmonės teritorijoje. Filmavau paukščius įmonės tvenkiniuose. Visi jie buvo žuvę, tik vienas dar gyvas, bemirštantis, panirdavo po vandeniu, vėl iškildavo, bandė išleisti garsą, bet jam nepavyko.
Buvome girdėję gandų apie paukščius. Nusprendėme nueiti ir patikrinti. Taip ir buvo. Ši naujiena netgi nustelbė žinias apie vieno iš įmonės darbuotojų mirtį apsinuodijus, įvykusią kiek anksčiau.
Filmavome kelias minutes. Atėjo apsaugos darbuotojas ir paprašė, kad nueitume prie vartų ir paprašytume oficialaus leidimo filmavimui. Ilgai laukėme, pagaliau atėjo aukštas pareigas užimantys įmonės darbuotojai su teisininkais, o tada – policija.
Policija mums pasakė, kad įmonė įtaria, jog tai mes atnešėme negyvus paukščius į tvenkinius. Policininkai ėmėsi tirti šią versiją, pafilmavo mūsų pėdsakų ir baltų gulbių plunksnų, paėmė kelis paukščius ir tvenkinio skysčio pavyzdį, kad galėtų atlikti tyrimus.
Apie įmonės abejones ir įtarimus dėl mūsų buvo plačiai kalbama internete, tos spekuliacijos baigėsi, kai paaiškėjo tyrimų rezultatai. Ištyrus paukščius buvo rasti visi metalai, kuriuos žinoma esant tvenkiniuose. Bet tvenkinio skysčio tyrimai niekada nebuvo paskelbti, nes kažkokiu būdu skystis nepateko į laboratoriją.
Kadangi apkaltinti mus atsinešus paukščius nepavyko, buvo bandoma apkaltinti nelegaliu filmavimu ir įsiveržimu į uždarą teritoriją. Ten nebuvo jokių draudžiamųjų ženklų ir jokios tvoros, kuri būtų mums užtvėrusi kelią, todėl iš pradžių tokį kaltimą kelti buvo atsisakyta.
Tačiau aš padariau antrą „nusikaltimą“. Kai naujieną apie paukščius paskelbė žiniasklaida, Talvivaara pareiškė, jog visi nuodingieji tvenkiniai aptverti. Aš neprisiminiau, kad būčiau matęs aptvarus, ir nusprendžiau tuoj pat grįžti ten ir nufilmuoti. Aptvaras buvo, tik nugriuvęs, po sniegu, o vartai pusiau praviri. Netrukus atėjo apsaugos darbuotojas, užsirašė mano vardą.
Pasakiau jam, kad atėjau nufilmuoti įrodymų teismui. Buvo nuspręsta pareikšti man kaltinimus nelegaliai filmavus teritorijoje, kurią aš jau turėjau žinoti esant uždarą.
Tai vienas pavyzdys. Bet bus daug teismo procesų prieš žmones, kurie darė tikrus nusikaltimus.
Vietos valdžios institucijų darbuotojai, kurie turėjo prižiūrėti įmonę, priėmė tiek daug keistų sprendimų ir nevykdė savo pareigos. Taip pat mūsų Radiacinės saugos centras ir gal net mūsų vyriausybė turėjo pagalvoti, kai vyriausybės lygiu buvo slepiama informacija apie uraną.
Šis įvykis supurtė demokratines struktūras Suomijoje smarkiau negu kas nors kada nors yra supurtęs. Žmonės dabar gerai supranta, kad sistema serga, ir tos valstybės institucijos, kurios turėtų garantuoti mūsų saugumą, nieko negarantuoja.
Šiuo metu į daugybę Suomijos vietų ateina daug naujų užsienio kasybos įmonių, bus gal 20-30 naujų kasyklų. Žmonės labai bijo, kas bus, kaip sustabdyti šitą invaziją, kaip įgyvendinti bent kokią šito kasybos pasaulio kontrolę.
Koks pilietinės visuomenės vaidmuo?
Revoliucija. Žinoma. Mums reikia revoliucijos dėl ežerų ir upių. Suomijos žmonės turi suprasti, kad upės ir ežerai yra didžiausias turtas, kurį mes turime. Esame ežerų šalis. Kasybos įmonės ateina sunaikinti šio turto dėl savo 20-30 metų pelno, bet mes juk jį išlaikėme tūkstančius metų. Turime jį išsaugoti.
Tai jau karas, bent jau informacinis karas. Prasideda sąjūdis, matome, kad žmonės bunda, judėjimas už upes ir ežerus labai stiprėja. Manau, ir žiniasklaidoje yra daugybė žmonių, kurie yra labai sąmoningi. Jeigu jie galėtų dirbti laisvai, tai labai padėtų.
Suomija yra civilizuota šalis, mes galime padaryti revoliuciją per tris mėnesius, jeigu atversime savo protus ir širdis, bet tam reikia atviros žiniasklaidos, kuri leistų mums visiems susėsti ir atvirai apsvarstyti, kaip galėjo atsitikti tai, kas atsitiko. Turime išvalyti ne tik užterštą teritoriją, bet ir mūsų visuomenę nuo tokių ryšių, kurie sieja įmones ir politikus ir trukdo kontroliuoti įmonių veiklą. Tą galime stebėti visose išsivysčiusiose šalyse,
Kaip iš dokumentinių filmų kūrėjo tapote pilietinės žiniasklaidos žurnalistu?
Tai prasidėjo praeitą žiemą. Žmona pradėjo mane raginti, sakydama, kad ji skaito laikraščius ir kalbasi su žmonėmis, kurie tvirtina, jog situacija kasykloje labai pavojinga.
Aš irgi skaitau laikraščius, bet kad aplink dabar tiek daug problemų, tai stengiuosi neįsitraukti per giliai. Bet ji mane ragino, sakė – tu esi senas aktyvistas ir filmų kūrėjas, mums tavęs reikia, ateik.
Nebegalėjau laikytis nuošalėje. Suvokiau problemą. Tai tokia didelė grėsmė, kokios dar neturėjome, ši kova – tai šimto tūkstančių metų svarbos klausimas, nes dėl kasyklų veiklos vyksta negrąžinami procesai. Mes to negalime leisti.
Pradėjau filmuoti. Man reikia daug gilintis, esu dokumentininkas–tyrėjas, bet supratau, kad filmuoti svarbu. „Stop Talvivaara“ paskyroje youtube per dvi savaites apsilankė daugiau nei 40 000 lankytojų. Suomijoje tai labai daug, daugiau, nei sulaukia kai kurių oficialių televizijų interneto puslapiai.
Dabar vyksta konkurencija tarp socialinės medijos – feisbuko, youtube – ir kitos, oficialiosios žiniasklaidos. Aš nematau jų kaip priešų, mes stengiamės padėti oficialiajai žiniasklaidai kaip tik galime, stengiame skleisti kritinę informaciją, daryti savo tyrimus, įkelti į internetą viską, ką turime.
Tai gal pirmas kartais, kai žmonės Suomijoje gali stebėti, kad konkurencija tarp oficialiosios ir visuomeninės žiniasklaidos vyksta. Pastangų nutildyti informaciją yra, bet tai, kas įvyko Talvivaaroje, yra žinia, kurios nebegalima nepaisyti.
Nors, va, įdomu, pagrindiniame Suomijos leidinyje pastarąsias septynias dienas nėra skaitytojų komentarų apie Talvivaarą. Labai sunku įsivaizduoti, kad žmonės nerašytų. Tiesiog tema uždaryta. Žmonės juk tiek daug rašo apie tai kituose portaluose, bet pagrindinis leidinys temą baigė. Manau, kad tai žinutė kitai žiniasklaidai – mes šitos temos neplėtojame, apie tai nereikia diskutuoti. Atrodo, jog žiniasklaidos elitas ir ekonominis elitas baiminasi, kad jeigu jie duos per daug viešumo, judėjimas taps pernelyg galingas. Jie bijo. Todėl stengiasi neduoti per daug erdvės.
Kodėl Jums svarbu daryti tai, ką dabar darote?
Manau, kad esminis klausimas yra – ką daryti, jeigu sužinai informaciją, kuri tau kelia didelį nerimą. Jeigu gyvensi toliau nieko nedarydamas, jausiesi labai kaltas, tapsi liūdnas, labai lengva įpulti į depresiją. Bet jeigu pradedi kovoti, tai jau reaguoji. Būdas įveikti šitą nerimą yra pradėti kampaniją, kuri keistų situaciją.
Tai mano gyvenimas, jis toks nuo tų laikų, kai pirmą kartą sužinojau kažką nepatogaus ir keliančio nerimą. Kurti filmus prieš 15 metų pradėjau ne kad tapčiau režisieriumi, o kad turėčiau būdą kovoti. Paimti kamerą ir pradėti kurti filmus pasirodė geras sprendimas.
Kokios knygos, idėjos, žmonės, filmai darė Jums įtaką?
Aš toks senas, kad mano gyvenime buvo jau daug knygų, žmonių, įtakų ir periodų. Kino pasaulis – nežinau, aš jam nepriklausau. Esu ilgametis aktyvistas-tyrėjas, visada gilinuosi į informaciją taip giliai, kaip tik galiu, kartais vienai temai galiu paskirti trejus metus, tyrinėju ir filmuoju, kol staiga gyvenimas nepasuka manęs kita kryptimi. Apibendrinant galima pasakyti, kad tyrinėju sudėtingą ir visuminę Žemės sistemą praktiniu būdu.
Kaip vis dar išsilaikau? Prieš dvidešimt metų pirmą kartą susidūriau su spaudimu ir reikalavimu nutilti. Nebeprisimenu, koks buvo klausimas. Bet labai gerai prisimenu, kad supratau, jog turiu būti visiškai laisvas. Negaliu prisirišti prie bankų, darbovietės, turiu būti pozicijoje, kur būčiau visiškai laisvas nuo bet kokio spaudimo.
Taip ir gyvenu. Su žmona turime ūkį, veisiame obelis, turime ekonominį pagrindą. Niekas negali pasakyti man, kad nebeduos pinigų.
Aš gal ir esu padėjęs save šitos visuomenės dugnan, bet nuo dugno niekas negali tavęs numesti. Būdamas dugne, gali laisvai kalbėti, niekas negali tavęs sustabdyti.
Auginate sodą Šiaurėje?
Taip, sodas ypatingas. Grįžau į savo gimtąsias vietas 1989 m. Tuo metu Suomijoje vyko judėjimas. Jauni žmonės įlipo į medžius ir sustabdė miškų kirtimus mano gimtinėje. Mes nusprendėme grįžti, pradėjome ieškoti vietos, kur gyventi, radome mažą ūkį, dviejų hektarų, jis kainavo apie 10 000 eurų, pradėjome kurtis ir ieškoti vietinių senų vaismedžių veislių, kurios išlaiko atšiaurų klimatą. Aplankėme visus senus sodus, pradėjome dauginti vaismedžius. Dabar turime obelyną, yra ir uogų krūmų, ir ąžuolų, sodas labai gražus!
Kokie bus tolimesni Jūsų žingsniai dėl Talvivaaros?
Vienas senas draugas Mikko Punkari devintajame dešimtmetyje išleido knygą „Suomija iš kosmoso“, kurioje žmonės galėjo pamatyti, kaip Suomija pasikeitė. Galėjai aiškiai matyti sieną su Rusija, nes ta siena buvo tikras miškas, o Suomijos pusėje miškas buvo iškirstas. Tai nusikaltimas.
Jis buvo apkaltintas, kad nuotrauka netikra, miškininkystės institucijos darė didelį spaudimą. Jis turėjo net išsikraustyti iš Suomijos. Padarė karjerą Edinburge, o dabar grįžo į Suomiją ir padės mums gauti ir išaiškinti palydovines nuotraukas iš Talvivaaros teritorijos, rodančias, kaip viskas vyko. Tas geltonas skystis iš kosmoso labai gerai matomas. Skelbti palydovo nuotraukas – vienas artimiausių darbų, o dar turiu daug medžiagos savo kompiuteryje, reikia sumontuoti keletą filmukų ir paskelbti internete.
Talvivaaros Suomijoje niekas nekontroliuoja. Dabar svarstome, į kokią tarptautinę organizaciją kreiptis, kad atsiųstų žmones, kurie galėtų gauti duomenų, kas ten vyksta.
Interviu transliuotas LRT Klasika laidoje “Žmonės ir idėjos“. Apie pastebėtas klaidas ir netikslumus parašykite audracp kringelis gmail.com, ačiū 🙂
Žmonės ir idėjos 