kiaules_snipas_epa-eltaEuropoje keliama iniciatyva įvesti specialų mokestį mėsai, kaip tabakui ir alkoholiui. Mėsos vartojimas ir gyvulininkystės apimtys turėtų būti mažinami, teigia iniciatyvos šalininkai remdamiesi moksliniais tyrimais, rodančiais ryšį tarp gyvulininkystės ir klimato kaitos. Naujoji Lietuvos Vyriausybė, priešingai, gyvulininkystę skelbia prioritetine žemės ūkio šaka ir nori ją skatinti. Kiaulių augintojai tikisi, kad Lietuvoje bus daugiau tvartų, daugiau kiaulių, o besikuriantys kiaulynai sulauks paramos ir nuosaikesnio reguliavimo.

Skaityti www.lrt.lt

Daugiau kiaulių, daugiau tvartų

Kiauliena – mėgstamiausia mėsa Lietuvoje. Tačiau gero vardo kiaulės Lietuvoje neturi. „Girtas kaip kiaulė“, „gyvena kaip kiaulės“, „elgiasi kiauliškai“, „kiaulės akis turėdamas visur įlenda“, „leisk kiaulę į bažnyčią, ant altoriaus užlips“ – tautosaka piešia kiaulę kaip nešvaros, netvarkos, godumo, grubumo, aplinkinių nepaisymo simbolį.

„Tik lietuviškos patarlės tokios“, – sako Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos (LKAA) prezidentas Algis Baravykas, iš studentiškos praktikos laikų Vokietijoje prisimenantis, kad kiaulė ten – laimės simbolis, dovanojamas linkint sėkmės: „Jie turi ir posakį „glucksschwein“ – laimę nešanti kiaulė“.

Protinga, žvali, lengvai dresuojama, draugiją mėgstanti kiaulė, A. Baravyko nuomone, nusipelno gero žodžio, o jos nešvara pasako daugiau apie šeimininką, nei apie gyvulį. Priežodžiai kurti senais laikais, kai kiaulės laisvos kuisdavosi diendaržyje, bet galima jas laikyti sausai, ant šiaudų ir pjuvenų. Sudarykite sąlygas – ji kasdien plaukios vandens telkinyje ar smagiai šokinės švariame sniege, o jeigu išsivolios kur nors vasarą, tai tik kad atsivėsintų – kiaulės neprakaituoja ir kitaip atvėsti negali, o jų oda įdega saulėje kaip ir žmonių.

Smalsumą A.Baravykas vadina pagrindine kiaulės savybe: „Jeigu įeini į gardą, jos iškart atsitraukia, tada po vieną, po vieną prieina ir pradeda šnipinėti, čiupinėti, traukti iš batų kelnes, joms įdomu. Jeigu būna kokia kiaulė susižeidusi, tai jos iš to smalsumo ir užbaksi ją, netgi taip“.

Smalsiųjų kiaulių mėsos Lietuvoje suvalgoma daugiau, nei kurios kitos, tačiau tarp didžiųjų kiaulienos mėgėjų Europos Sąjungoje (ES) Lietuvos nėra. Daugiausiai kiaulienos vidutiniškai vienam gyventojui suvartojama Austrijoje (56 kg per metus), Vokietijoje (54 kg), Danijoje (53 kg), Ispanijoje (53 kg) ir Lenkijoje (51 kg). Lietuva, kartu su Čekija ir Olandija pagal suvartojimą dalinasi 7–9 vietas ir suvalgo 41 kg, tai – ES vidurkis. Mažiausiai kiaulienos vienam žmogui suvartojama Didžiojoje Britanijoje (22 kg), Bulgarijoje (25 kg), Graikijoje (25 kg) bei Latvijoje (28 kg).

Sovietmečiu, kiaulininkystės pakilimo metu, kiaulių Lietuvoje buvo 3 milijonai. Didžioji dalis produkcijos keliavo į Rytus. Šiandien, remiantis valstybės institucijų kaupiama statistika, jų laikoma žymiai mažiau, pusę suvalgomos kiaulienos Lietuva įsiveža.

LKAA vadovo požiūriu, taip neturėtų būti, todėl kiaulininkystę reikia plėtoti: „Mes nepretenduojame į didelius eksportus, nesivejame Olandijos, Danijos… iš pradžių. Išsikeliame sau uždavinį, kad apsirūpinsime maisto produktais patys. Kadangi kiauliena apsirūpiname tik pusiau, turime pasigaminti Lietuvoje 70 tūkst. t kiaulienos, tai reiškia, kad turime užsiauginti apie 1 mln. kiaulių, todėl turime turėti daugiau tvartų, daugiau žmonių, kurie dirbtų šitoje srityje, ir paskatinti juos įsikuriant“.

Kiaulių Lietuvoje užauginama mažiau, nei kiaulieną eksportuojančiose šalyse Danijoje ar Olandijoje, bet daugiau, nei kaimyninėse Baltijos šalyse. Remiantis 2010 m. visuotinio žemės ūkio surašymo duomenimis, Latvijoje užauginta 383 300, Estijoje – 388 500, o Lietuvoje – 860 300 kiaulių. Kiaulininkyste surašymo metu Lietuvoje vertėsi 291 ūkis, juose dirbo 2709 žmonės. Mažesni nei 1 ha ūkiai laikė tik 2 proc. visų Lietuvos ūkiuose laikomų gyvulių, iš jų kiaulių – tik 1,4 proc. Daugiausiai kiaulių, 67 proc. per 2010 m. surašymą užfiksuoto kiekio, sutelkta intensyvios kiaulininkystės ūkiuose, laikančiuose 5 tūkst. ir daugiau kiaulių.

Stambiuosius kiaulių augintojus vienijančiai LKAA priklauso 55 nariai, kai kuriose įmonėse dirba 100 ir daugiau žmonių, yra ir pavienių ūkininkų. Septynerius metus asociacijai vadovaujantis A. Baravykas organizacijon atėjo iš Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM), prieš tai dirbo Valstybinėje gyvulių veislininkystės priežiūros tarnyboje prie ŽŪM. Augęs kaime, kuriame buvo ne kiaulių ferma, o paukštynas, studijų metu į kiaulininkystę pasuko beveik atsitiktinai, praktikai pasirinkęs Vokietijos ūkį. Lobistinei kiaulininkystės pramonės organizacijai žinia, jog naujoji Vyriausybė skelbia gyvulininkystę prioritetine ūkio šaka, džiugi.

„Turėtų būti remiama ne subsidijuojant ar duodant pinigus į rankas, kad nebūtų dirbama“, – rėmimo perspektyvas svarsto A. Baravykas. „Jei bus susizgribta ir bus norima paskatinti gyvulininkystę, tai galima bus įsteigti keliasdešimt ūkių, kurie išaugins po 4–5 tūkst. kiaulių. Tai nedideli ūkiai, labai nedideli, nors geologams atrodo, kad labai dideli.“

Lietuvos geologijos tarnybos (LGT) specialistai teigia, jog šiandien didžiausią grėsmę Lietuvos požeminiams vandenims kelia kiaulininkystė.

Kiaulių augintojams tokios fermų apimtys neatrodo didelės, bet nuo 2013 m. įsigaliojusi direktyva dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (TIPK direktyva) jau 2 tūkst. kiaulių fermą vertina kaip intensyvią kiaulininkystę.

ŽŪM atstovai žiniasklaidoje kalba apie siūlymus projektuoti 3 tūkst. kiaulių fermas, lengvinti jų steigimą, investicinę paramą joms ir mažinti aplinkosaugos reikalavimus.

Nitratų daugėja trečdalyje kiaulynų teritorijų

A. Baravyko teigimu, kiaulių ūkiai nuolatos atlieka požeminio ir paviršinio vandens kokybės stebėseną. „Yra buvę avarijų, pažeidimų, kur įvyko nutekėjimas į vandenis, tai pavieniai atvejai, ne taisyklė, tie ūkiai baudžiami ir turi susitvarkyti“.

Tiek kiaulininkystės, tiek kitų gyvulininkystės šakų tarša, A. Baravyko teigimu, nebėra problema. „Danijoje išauginama apie 20 mln. kiaulių, Lietuvoje – apie 900 tūkst. Kiekis skiriasi 20 kartų. Galvijininkystė ten išvystyta kelis kartus geriau, paukštininkystė taip pat kelis kartus, mūsų plotas panašus, fiziškai pačių gyvulių kiekis žymiai didesnis Danijoje negu Lietuvoje, ir ten puikiai jie susitvarko.“

Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) požiūris ne toks optimistinis. Ataskaitoje apie vandens užterštumą nitratais ir nitritais Danija ir Olandija išskiriamos kaip atskiras atvejis, kur nitratų kiekiai geriamajame vandenyje kasmet didėja. Dėl žemės ūkio taršos pastaraisiais dešimtmečiais Danijoje dalis vandens gręžinių buvo uždaryti, vanduo pradėtas imti iš gilesnių sluoksnių arba tiekiamas iš kaimyninių gręžinių. Specialistų teigimu, užteršus požeminius vandenis, tarša išlieka keliems dešimtmečiams net ir po to, kai teršimas paviršiuje sumažėja.

Lietuvoje atlikta mokslinių tyrimų, kurių išvadose sakoma, jog srutomis laistomų plotų įtaka gruntinio vandens kokybei nežymi. Tačiau bendri stebėsenos rezultatai, pasak Lietuvos geologijos tarnybos (LGT) Hidrogeologijos skyriaus vedėjo Kęstučio Kadūno, pastaraisiais metais rodo pokyčius tiek paviršiniuose, tiek požeminiuose vandenyse.

„Preliminarūs analizės, atliktos 2008–2011 m., duomenys rodo, kad apie 12 proc. kiaulių kompleksų teritorijose ar srutų išlaistymo laukuose nitratų yra net virš 50 mg litre, tai jau viršija europinį standartą ir geriamajam vandeniui, ir apskritai požeminiam vandeniui, o apie 30 proc. atvejų pastebėtas nitratų kiekio didėjimas“, – sako K. Kadūnas.

Kieno kiaulės, to ir nitratai?

„Ginčas su LGT iš tikrųjų labai sudėtingas, kadangi geologai daugiau nieko nemato, tik vandenį“, – specialistus kritikuoja LKAA prezidentas A. Baravykas: „Geologai rūpinasi vandeniu? Bet jie rūpinasi iš kito galo. Jie nustato, kad upės yra teršiamos azotu, ir iš karto sako – mėšlas. O gal mineralinės trąšos? Kai paklausi, ar kontroliuojate mineralinių trąšų panaudojimą, ai, sako, mes neįpareigoti. Tai jie labai rūpinasi vandeniu…“

Kiaulių augintojų atstovo A. Baravyko kaltinimus LGT specialistas atmeta. „Mineralinių trąšų poveikį stebime valstybiniame monitoringo tinkle, yra įrengti gręžiniai tręšiamuose laukuose, tokios drastiškos situacijos nėra, ten tik keletas atvejų, kai stebime nitratų didėjimą, nežymų, neviršijantį 50 mg/l, o daug kur užterštumas mažėja. Gyvulininkystės kompleksuose stebime priešingą vaizdą”, – sako K. Kadūnas. „Jeigu pažiūrėsime į upių baseinų žemėlapį, sudėsime kompleksų išsidėstymą tuose upių baseinuose ir upių vandens kokybę, pamatysime, kad regionuose, kur yra daug kompleksų, ir paviršinio vandens kokybė prasta – upių atkarpos nudažytos raudonai“.

Tačiau A. Baravykui tai nėra įrodymas, jog už taršą atsakingi kiaulių augintojai. „Mėšlo paskleidimas yra reglamentuojamas ir visoje Europoje vienodas, 170 kg azoto į hektarą, tai skysto mėšlo į kvadratinį metrą. Galite padaryti patys tokį eksperimentą, 3–4 l vandens pilkite į kvadratinį dirvožemio metrą ir pasižiūrėkite su kastuvu, kaip giliai jis įsigėrė. Ar gali du metrus tas vanduo įsigerti į kvadratinį metrą? Logiškai to negali įvykti, jis įsigeria paviršiniame sluoksnyje“.

A. Baravyko požiūriu, geologai ir aplinkosaugininkai galėtų naudotis gyvulių registrais ir be laboratorijų suskaičiuoti, kiek kokios taršos patenka į aplinką, užuot varginę kiaulių augintojus. Aplinkosaugos reikalavimus A. Baravykas vadina „smaugimu“, jo požiūriu, tyrimų turėtų būti reikalaujama mažiau, o jų kaštai nuo kiaulių augintojų pečių perkelti visiems mokesčių mokėtojams: „[Danijoje] atliekami tyrimai, bet juos atlieka tos tarnybos, ten nereikia ūkininkui jų atlikti savo kaštais, ten jie stengiasi atlikti tyrimą ne fiziniu būdu, duodant uždirbti laboratorijai, bet skaičiuodami“.

Kiaulių lobis

„Taip, mes esame lobistinė organizacija, kuri šaukia – nenuleidinėkite mums kraujo be reikalo“, – sako kiaulių augintojams atstovaujantis A. Baravykas. – Galiu drąsiai pasakyti, kad geologų organizacija yra lygiai taip pat lobistinė, siekianti „prakišti“ kuo daugiau tyrimų“.

A.Baravyko teigimu, traukiantis gyvulininkystei tyrimus atliekančios firmos praranda klientus. „Ką daryti toms įmonėms, iš ko joms maitintis? Jos nueina pas kokį nors gerbiamą geologą ir sako – padaryk, kad vietoj penkių tyrimų reikėtų dvidešimties. Jis stebuklinga lazdele padaro, kad reikėtų dvidešimties tyrimų, nes nieko jiems tai nekainuoja, o ūkiui kainuoja. Sako – žinot, jie labai daug teršia, reiktų pažiūrėti nuodugniau, reiktų padaryti dar išsamesnę studiją. Kai jie tas studijas daro, visa šaka sminga žemyn“, – sako A. Baravykas.

Konkrečių geologų ar įmonių A. Baravykas neįvardina. Tyrimų, kas Lietuvoje labiau paskatino vidutinių ir smulkiųjų kiaulininkystės ūkių mažėjimą, aplinkosaugos reikalavimai, įsisteigę stambūs kiaulių kompleksai, perdirbėjų atsiskaitymo problemos, kiaulių ligos, pabrangę pašarai ar kitos priežastys, nėra.

„A. Baravykas ir man ankščiau aiškindavo – valstybei [vandens] monitoringo reikia, jūs ir vykdykit. Jam jau buvo pasakyta pas Vyriausybės kanclerį – jeigu Lietuva perskirstys apie 50 proc. lėšų per biudžetą, kaip daro danai, gal tada valstybė bus pajėgi, dabar įstatymas numato ūkio subjektų monitoringą, ir jie tą privalės daryti“ – susitikimus praeitoje Vyriausybėje prisimena K. Kadūnas.

Geologas sutinka, jog vienareikšmiai pasakyti, kodėl intensyvios kiaulininkystės zonose nitratų vandenyje daugėja, sunku, bet tręšimo normos visiems vienodos ir privalomos, ūkininkai ruošia tręšimo planus ir turi jų laikytis: „Nežinau, ar tie tręšimo planai yra kokybiškai paruošti. Mes, geologai, tik stebime, kas vyksta požeminiame vandenyje, nitratų kiekio didėjimas rodo, kad kažkas negerai, galbūt tos dirvos ir taip persotintos azotu“. Dėl šios priežasties, geologo teigimu, neužtenka tik suskaičiuoti, kaip pagal turimus duomenis turėtų būti, reikia stebėti, kaip vandens kokybė keičiasi iš tikrųjų.

Pasak K. Kadūno, praeitoje Vyriausybėje vyko susitikimai su A. Baravyku ir kitomis lobistinėmis organizacijomis, siekiančiomis keisti Aplinkos monitoringo įstatymą. „Jiems buvo pavykę pasiekti, kad bekeičiant mėšlo tvarkymo taisykles būtų išbraukti žodžiai, kiek turi būti [vandens kokybės stebėsenos] gręžinių. Jie labai pyksta, kai geologai, norėdami gauti objektyvią informaciją apie žemės gelmes, įrašo tam tikrą skaičių, priklausantį nuo komplekso dydžio“, – sakoK. Kadūnas.

Gręžinių skaičiai, geologo teigimu, numatomi ir kituose galimos taršos objektuose, pavyzdžiui, mažesnius plotus nei dideli kiaulynai užimančiuose sąvartynuose.

„Praeitais metais buvo palengvinta tręšimo laukų stebėsena, ji akcentuota labiau į drenažinį vandenį, jau nėra taip pabrėžta, kad turi stebėti taip pat ir požeminį vandenį, čia jų lobistinės veiklos pasekmė, palengvinanti jiems veiklą, bet nežinau, kaip tai atsilieps ateityje požeminio vandens kokybei. Juk neatsitikinai Danijoje gręžiniai iki 60 m jau būna užteršti, jau buvo signalų, kad ir vaikai susirgo“, – sako geologas.

Kaltinimus lobizmu K. Kadūnas atmeta kaip nekorektiškus: „LGT yra išdavusi licenzijas virš 50 kompanijų, kurios turi teisę atlikti ekogeologinį ar hidrogeologinį tyrimą. Ūkio subjektai samdo firmas, firmos daro monitoringą, LGT tik kaupia ir analizuoja duomenis, jeigu pastebime ką nors, duodame signalą aplinkos apsaugos institucijoms“.

Geologo teigimu, pasiekti, kad monitoringas būtų išbrauktas iš įstatymo, nebepavyks. „Tokių kompleksų, kurie vykdo monitoringą, yra apie 90, jie aktyvūs lobistai, siekia savo, sėkmės jiems, bet manau, kad įsigaliojus TIPK direktyvai Lietuva galės vinguriuoti, ir lobistai galės vinguriuoti, bet tai jau nebe vietinis, o ES teisės aktas“.

K. Kadūno teigimu, TIPK direktyva reikalauja pradinės būklės ataskaitos: „Koks požeminis vanduo, koks dirvožemis, kai ateinu, o nutraukdamas veiklą, pasitikrinu, ką palieku. Jeigu palieku taršą, privalau sutvarkyti. Kompleksai, kurie vykdo monitoringą, jau turi duomenis, jiems nereikės tos pradinės būklės ataskaitos, tik paskui baigdami veiklą jie privalės užtikrinti, kad būtų švaru. Na, kaip švaru – nepavojinga žmogaus sveikatai ir aplinkai“.

Kur rasti vietos kiaulėms?

Dalis žmonių kiaulienos nevalgo dėl etinių priežasčių, norėdami, kad aplinka būtų mažiau teršiama, bet Lietuvos kiaulių augintojų atstovas sako matantis kitą etinį prieštaravimą – jei kiaulienos suvalgoma daugiau, nei užauginama, ar etiška norėti, kad tarši ūkio šaka būtų plėtojama užsienyje, bet ne Lietuvoje?

„Žmonės valgo kiaulieną, suvalgome jos daugiau, nei užsiauginame, tai mes norime pasakyti, kad visas kitas pasaulis jau gali būti užterštas, Geologijos tarnybai tai tinka, o Lietuvos gabaliukas atsietas, – jeigu jis būtų teršiamas, bet aš sakau, kad ir neteršiamas“, – retoriškai klausia LKAA prezidentas A. Baravykas.

Kiaulių augintojų asociacijos vadovas lygina Lietuvą su Olandiją, kur teritorija suskirstyta į gyvenamąsias ir žemės ūkio zonas, pirmose sumanius statyti kiaulių fermą to padaryti niekas neleistų, o antrosiose yra aiškūs reguliavimai, kurių laikantis verslui netrukdoma. „Kur Lietuvoje yra tokia vieta? Jos nėra. Kaip gyvulininkystės atstovas, aš neturiu vietos. Todėl ir kyla visi konfliktai su gyventojais“.

Kad intensyvios kiaulininkystės pramonės išsidėstymo strategija reikalinga, sutinka ir LGT Hidrogeologijos skyriaus vadovas K. Kadūnas. Geologo požiūriu, kompleksų, kur kiaulių daugiau nei 20 tūkst., tankis per didelis. „Kodėl vidurio Lietuvoje ar Suvalkijoje upės raudonos? Vizija, kaip tai turėtų būti vystoma, turėtų atsirasti. Nemanau, kad stambūs kompleksai turėtų vyrauti, galbūt mažesni, nes TIPK direktyvoje 2 tūkst. kiaulių jau pripažįstama kaip stambus kompleksas, kuriam reikalingi leidimai. Ne be reikalo tas skaičius 2 tūkst. atsirado. O pas mus stengiamasi daryti, kad būtų 20 tūkst“.

„Gal ir galėtų būti kur nors tokia negyvoji zona, kur visi tik tuo užsiimtų“, – svarsto advokatas Saulius Dambrauskas, gynęs Pakruojo rajono ir Kalvarijos savivaldybės gyventojų bei savivaldybės interesus bylose su didžiausia kiaulininkystės įmone Lietuvoje UAB „Saerimner“.

„Pakruojyje buvo siekiama pastatyti ištisą plejadą danų kompleksų, tą invaziją šiaip ne taip pavyko sustabdyti“, – sako advokatas. Kitą septynerius metus trukusį bylinėjimosi procesą sausio 16 d. baigė Aukščiausiasis Teismas, netenkindamas UAB „Saerimner“ kasacinio skundo ir nustatęs, kad įmonė turi per tris mėnesius nutraukti veiklą kiaulininkystės komplekse Jusevičių kaime Kalvarijos savivaldybėje.

S. Dambrausko požiūriu, viešojoje erdvėje kartais iškreipiama žinia, dėl ko vyksta teismų procesai, teigiant, esą kiaulės buvo auginamos Lietuvoje visą laiką, o dabar štai atsiranda nepatenkintų kvapais ir žlugdančių verslą, ir nepasakant, jog verslas vykdomas nesilaikant nustatytų reikalavimų: „Jusevičių kaime gyventojai neprieštarauja, kad būtų kompleksas, ir jame būtų auginama, taip kaip pradžioje buvo numatyta, 12 000 kiaulių per metus, bet ne 102 000, tai yra, dešimt kartų daugiau. Žmonės pripratę prie kiaulių, prie tam tikro diskomforto, prie kvapų, tačiau visiškai kitas dalykas, kai tai tampa tam tikros teritorijos fonu.“

S.Dambrausko teigimu, kiaulių augintojų kalbos esą reikalavimai „per griežti“ arba jų „per daug“ yra nepagrįsti, konfliktų nekiltų, jei įmonės laikytųsi ES ir Lietuvos teisės aktų, o valstybės institucijos dirbtų savo darbą: „Šiuo atveju vienintelė Kalvarijos savivaldybė bando priversti kompleksą laikytis reikalavimų, o tai nerūpi niekam, nei Aplinkos ministerijai, nei jos institucijoms, jos kaip išdavinėjo leidimus, taip ir išdavinėja. Kyla klausimas, kas tada gali pasipriešinti? Tik žmonės, kreipdamiesi į teismus?“

Aukščiausiasis Teismas pripažino, kad UAB „Saerimner“ nesilaikiusi nustatytos tvarkos atlikti poveikio aplinkai vertinimą (PAV) neįvykdė visų sąlygų taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (TIPK) leidimui gauti, todėl šis leidimas negalėjo būti išduotas. Gavus naują TIPK leidimą, įmonė galėtų užsiimti ūkine veikla.

Aukščiausiojo Teismo ir ankstesni žemesniųjų instancijų teismų sprendimai nenustebino tų, kurie domisi kiaulininkystės plėtra Lietuvoje. 2010 m. rudenį Seimo darbo grupė gyvulininkystės ir paukštininkystės problemoms spręsti nustatė, kad kiaulių kompleksams Lietuvoje būdinga, jog daugelis jų veikia neatlikus privalomo poveikio aplinkai vertinimo (PAV), neįregistruotos jų sanitarinių apsaugos zonų (SAZ) ribos.

„Pastebima tendencija didinti šiuose kompleksuose auginamų kiaulių skaičių pažeidžiant aplinkosaugos reikalavimus. Regionų aplinkos apsaugos departamentai (RADD) tinkamai nekontroliuoja šių procesų išduodant taršos integruotos prevencijos kontrolės (TIPK) leidimus, yra nustatyta piktnaudžiavimo faktų šioje srityje“ – teigiama darbo grupės išvadose.

Kiek kiaulė paršiukų turi?

Jeigu vaikystėje kas nors suspaudęs nosį pateikė šį klausimą, žinote, kad reikia sakyti kuo mažesnį skaičių, kitaip nosis gali būti nuspausta iki mėlynumo. Valstybės institucijų renkama informacija patikimesnė, nei tokiu būdu išgauta statistika, bet ir čia aiškumo trūksta. Egzistuoja keli būdai, kaip skaičiuoti kiaules, todėl skaičiai gali padidėti ar sumažėti kelis kartus.

Seimo darbo grupė nustatė, kad vieningos kiaulių statistikos Lietuvoje nėra, vienos institucijos informaciją pateikia sąlyginiais vienetais, kuriuos reikia dauginti iš specialaus koeficiento, kitos įvardija skaičių pagal gyvulių amžių, dar kitos nurodo fermose esančių vietų skaičių. Vienos institucijos teikia vienu metu auginamų kiaulių skaičių, kitos – auginamų per metus.

Skaičiais ir argumentu, esą Lietuvoje reikėtų daugiau tvartų ir daugiau kiaulių, nes neužsiauginama tiek, kiek suvalgoma, S. Dambrausko požiūriu, manipuliuojama: „Tik nežinia, kam to reikia, kadangi intensyvios gyvulininkystės užauginamas produktas dažnai yra eksportuojamas“.

S.Dambrauskas siūlo kelti klausimą, ar verta vystyti kiaulininkystę kaip į eksportą orientuotą pramonės šaką vietos gyventojų ir aplinkos sąskaita.

Tai, kad kiaulininkystė pripažinta prioritetine ūkio šaka, S.Dambrausko teigimu, gali apsunkinti žmonėms dalyvavimą sprendimuose dėl jų aplinkos kokybės. „Jau dabar susiduriame, kad pakeičiamas kokio nors nutarimo koks nors vienas punktas, pavyzdžiui, yra Aplinkos ministerijos įsakymas pakoreguotas prieš pusę metų iš jo pašalinant bet kokią savivaldybių galimybę daryti įtaką išduodant TIPK leidimus. Savivaldybės šiame procese nebedalyvauja“.

Iki tol, S. Dambrausko teigimu, tais atvejais, kai poveikis aplinkai nebūdavo tiriamas, kaip Jusevičių atveju, savivaldybė galėjo pasakyti, jog neduos savo išvados, kol tas poveikis nebus ištirtas. „Kreipėmės į įvairias institucijas, į Seimo kontrolierių, į Prezidentę, į naująjį Aplinkos ministrą, apie tai niekas nešneka, žinoma, jie mato, kad tą įsakymą anksčiau ar vėliau teks pakeisti, nes jis pažeidžia savivaldos teises, bet pavertus šią šaką prioritetine, šitas atkeitimas neturės įtakos, nes prioritetinėms šakoms savivaldybių sutikimai ar atsisakymai nebėra svarbūs“.

Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos prezidentui A. Baravykui kiaulininkystės plėtra tolygi kaimo plėtrai. Kaimo, kuris, jo teigimu, šiandien yra pasikeitęs. Viena vertus, ištuštėjęs, antra vertus, jame gyvena iš miestų persikėlę žmonės, kurie esą pernelyg reiklūs aplinkai, jiems esą nepatinka kvapas, triukšmas, jie kelia nepagrįstus reikalavimus, o miestuose sėdintys valstybės tarnautojai, nežinantys kaimo gyvenimo, pernelyg jautriai į tokius reikalavimus reaguoja ir trukdo kiaulių augintojų verslui.

S.Dambrausko požiūriu, permainos kaime neturėtų stebinti, nes žmogaus, kurį A.Baravykas prisimena iš vaikystės, kaime nebėra: „A.Baravykas, gyvenęs daugiau nei prieš 20 metų kaime, prisimena žmogų, kuris buvo užguitas kolūkinės bendruomenės, beteisis. Reikėtų priminti, kad tiek kaimo, tiek miesto žmogus turi vienodas teises ir į orumą, ir į gyvenimo sąlygas, ir į sveiką aplinką“ – sako S. Dambrauskas.

Kam jų apskritai reikia?

Archeologiniai duomenys rodo, jog kiaules augino ir prieš 2500 m. ant Luokesų ežero (Molėtų raj.) vandens gyvenvietėje gyvenę žmonės. Senais laikais vertinga buvo ne tik kiaulės mėsa, bet  ir riebalai, iš odos buvo gaminami batai ir skydai, iš šerių – šepečiai, iš kaulų – įrankiai, į žmones savo kūno sandara panašias kiaules mokydamiesi naudojo medicinos studentai.

Kiaulienos valgymas – įprotis, bet ne būtinybė, tai rodo faktas, kad be šios mėsos apsieina jos nevartojantys dėl religinių, etinių ar kitų priežasčių. Ar kiaulės vis dar būtinos išsivysčiusiose šalyse, kur maisto įvairovė didėlė visus metus ir net šiauriečiai būtiną kalorijų kiekį gali susirinkti be kiaulienos?

Suomija per kelis dešimtmečius pavyko sumažinti sergamumą širdies ir kraujagyslių ligomis keičiant visuomenės gyvenimo būdą ir valgymo įpročius. Vienas iš svarbių laimėjimų mėsos pramonėje – mažiau druskos gaminiuose ir mažiau mėsos dešrose, keičiant ją grybais. Taip dešrų tradicija buvo išlaikyta, bet patobulinta, pritaikant ją prie šiuolaikinės visuomenės poreikių. Mokslinis tyrimas, publikuotas pernai, rodo, jog pusė suomių jau pakeitė arba keičia savo mitybą mažindami mėsos vartojimą ir valgydami daugiau daržovių.

Galbūt tikslinga būtų šiais Sveikatingumo metais užuot kalbėjus apie tai, jog vidaus rinkai reikia daugiau kiaulienos, skatinti jos valgyti rečiau, žinant, jog kas antras žmogus Lietuvoje miršta nuo širdies ir kraujagyslių ligų? Ypač kaime, kur šios ligos šienauja žmones dar smarkiau nei mieste.

Tai pasenęs požiūris, sako LKAA vadovas A. Baravykas. Jo žodžiais, naujoviška kiauliena nėra tokia riebi, kaip prieš 20 metų, tiek metų selekcijos būdu kiaulės yra „liesinamos“. „Jeigu pasakysiu, kad kiaulės lašinių storis 6 mm, visi nusišypsos, bet taip yra. Yra vietos, kuriose matuojama, kažkada ten buvo 3 cm, o dabar yra 6 mm. Parduotuvėje atkreipkite dėmesį, nepamatysite, kad parduodami lašiniai „per sprindį“ ar „per penkis pirštus“, apskritai, lašinių rasti pirkti sunku. Cholesterolio toje mėsoje, jeigu imsime raumenį, yra panašiai kaip triušienoje ar galvijienoje“.

Lietuvos mitybos specialistai nuosaikesni, nei Suomijos, mažinti kiaulienos ar mėsos vartojimo jie nepataria, tik ragina rinktis ne riebią ir vartoti daugiau daržovių.

„Kiauliena kiaulienai nelygu“, – sako VU Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos instituto direktorius profesorius Rimantas Stukas, primindamas, jog netikslinga sergamumą sieti su vienu konkrečiu produktu, nematant visumos. Prof. R. Stuko teigimu, faktiniai mitybos tyrimai rodo, jog pastaruosius dešimt metų Lietuvos gyventojų mityba nesikeičia, tai reiškia, išlieka tokia pati ydinga – valgoma per daug gyvulinių riebalų ir per mažai daržovių. „Jūs vis tą patį ir tą patį“ – prof. R. Stukas sako susiduriantis su tokia reakcija į mitybos specialistų patarimus valgyti daugiau daržovių ir gerti daugiau paprasto vandens. Tą patį, nes kaina už jų nesilaikymą – suirusi sveikata ir tūkstančiai mirčių kasmet.

Kaip pavyzdį mitybos ekspertas mini tarpukarį, kai kiauliena buvo valgoma, bet daržovių valgyta žymiai daugiau, o žmonės buvo fiziškai aktyvesni, tada ir sergamumas širdies ir kraujagyslių ligomis buvęs žymiai mažesnis. Gera žinia, jog jaunų žmonių sveikos mitybos įpročiai stipresni, bet vyresnio amžiaus žmonių mityba keičiasi nežymiai, dažniau tik susidūrus su rimtomis sveikatos problemomis, kurių galėjo ir nebūti.

Akcizas mėsai

Kol Lietuvoje diskusija apie kiaules vyksta tik ekonomikos ir poveikio artimiausiai aplinkai temomis, Europoje yra siūlymų įvesti specialų mokestį mėsai, kaip alkoholiui ir tabakui. Remiantis moksliniais tyrimais, argumentuojama, jog šiandieninė gyvulininkystė spartina klimato kaitą, eikvoja brangius vandens išteklius ir veda į bioįvairovės mažėjimą.

Nesiūloma visiems tapti vegetarais, bet svarstoma, kaip paskatinti pasaulio visuomenę, ypač išsivysčiusiose šalyse, pereiti prie „klimato kaitos valgiaraščio“. Kuriami modeliai, kaip toks specialus mokestis galėtų mažinti mėsos vartojimą ir dabartines gyvulininkystės apimtis. Daugiausiai metano dujų (CH4) išsiskiria galvijininkystėje, todėl jos produkcijai siūlomas didžiausias mokestis, kiaulininkystės ir paukštininkystės produktams – kiek mažesni.

„Savanoriško gyvenimo būdo keitimo, ko gero, gali nepakakti“, – savo straipsnyje rašo šioje srityje dirbantis Švedijos Linčiopingo universiteto (Linköpings Universitet) Taikomosios etikos centro direktorius bioetikos profesorius Andersas Nordgrenas, vienas iš mokslininkų klimato kaitos ir mėsos pramonės tyrimų projekte.

„Aš netikiu tais tyrimais“, – sako kiaulių augintojams atstovaujantis A. Baravykas. Ar yra žinių, jog mokslininkai klastoja duomenis ar kitaip meluoja? A.Baravykas sako to neteigiantis, bet lyginantis gyvulininkystę su atominių bombų bandymais Ramiajame vandenyne. Gyvulininkystės poveikis aplinkai jam atrodo mažesnis blogis.

Pasibaigus šaltajam karui branduoliniai bandymai pasaulyje reti, praeitą dešimtmetį buvo du, abu – Šiaurės Korėjoje (2006 ir 2009 metais). Yra bendras mokslininkų sutarimas, jog gyvulininkystė didina klimato kaitą, skiriasi nuomonės dėl poveikio masto.

Mokslas, S. Dambrausko požiūriu, yra silpnoji kiaulininkystės Lietuvoje vieta: „Man yra tekę skaityti daugybę poveikio aplinkai vertinimų (PAV), kuriuose tie patys mokslininkai pateikia visiškai save paneigiančius duomenis ir kurie bet kuriuo atveju irgi yra ganėtinai kraupūs“.

Mokslinių duomenų trūkumas, S. Dambrausko teigimu, trukdo parengti tinkamus metodinius reikalavimus. Kilus visuomenės pasipiktinimui dėl kiaulių kompleksų skleidžiamos taršos ir reikalaujant apriboti kompleksų dydį, ŽŪM kreipėsi į Lietuvos veterinarijos akademiją, Lietuvos žemės ūkio universitetą ir Lietuvos veterinarijos gyvulininkystės institutą prašydama suteikti informaciją apie vykdytus/vykdomus mokslinius tyrimo darbus, susijusius su didžiausio kiaulių skaičiaus vienoje vietoje nustatymu, „gautas atsakymas, kad tokių tyrimų nebuvo vykdoma“, – S.Dambrauskas cituoja 2010 m. pavasarį rašytą ŽŪM raštą.

„Pagalvokime, kaip mūsų mokslininkai dirba, ar mūsų valstybė duoda jiems pinigų ištirti šitiems dalykams? Ne, šiandien vieninteliai, kas gali užsakyti tyrimą, yra danų kiaulininkai arba lietuvių kiaulininkai, vadovaujami A. Baravyko. Tai struktūrinis klausimas, kas tyrinėja ir kokiu būdu į mūsų metodinius nurodymus tie duomenys patenka, kas rengia visą šią metodinę medžiagą“ – sako S.Dambrauskas.

***

Tekstas parengtas pagal laidas “Žmonės ir idėjos” bei “Gimtoji žemė”