M. Zoppè
M. Zoppè

2011 m. referendume italai 94 proc. balsų atmetė Silvio Berlusconi vyriausybės atominės energetikos planus. Italijoje tai buvo antrasis referendumas dėl atominės energetikos. Italijos aplinkos aktyvistė iš organizacijos „Legambiente“ dr. Monica Zoppè sako neabejojanti, kad paskutinis.

Skaityti www.lrt.lt

Apie 14 proc. suvartojamos elektros energijos Italija importuoja iš Prancūzijos, kurioje 77 proc. elektros gamina atominės elektrinės. Pagal saulės ir vėjo energijos apimtis Italija – viena ES lyderių.  Vyriausybė skelbia naują energetikos planą, kuriame planuojama mažinti eksportą didinant energijos gamybą šalies viduje iš angliavandenilių ir atsinaujinančių išteklių.

Italija – fiziko, Nobelio premijos laureato, pirmojo pasaulyje branduolinio reaktoriaus (JAV) kūrėjo Enrico Fermi (1901–1954) tėvynė, viena iš pirmųjų valstybių, pradėjusių plėtoti civilinę atominę pramonę.

Pirmoji atominė elektrinė su Jungtinėje Karalystės sukurtu Magnox reaktoriumi Italijoje pradėta statyti 1958 m., 1957 m. pradėtas statyti General Electric (GE) verdančio vandens reaktorius, o 1961 m. Westinghouse korporacija pradėjo suslėgto vandens reaktoriaus statybą. Visas šias elektrines perėmė 1962 m. įkurta valstybinė energetikos įmonė Enel. Dar viena atominė elektrinė su GE verdančio vandens reaktoriumi darbą pradėjo 1978 m.

1986 m., likus mėnesiui iki Černobylio avarijos, Italija patvirtino naują energetikos strategiją, numatančią atominės energetikos plėtrą. Po 1987 m. referendumo vyriausybė atsisakė planų kurti itališką reaktorių bei statyti dar kelis Westinghouse ir GE technologijų reaktorius ir nusprendė išjungti atomines elektrines. Nuo 1990 m. Italijoje veikiančių atominių elektrinių nėra. Buvusi valstybinė energijos įmonė Enel, iš dalies privatizuota ir kontroliuojama Italijos vyriausybės, savo svetainėje rašo valdanti 11 reaktorių Ispanijoje ir Slovakijoje. Rusijos energetikos rinkoje aktyviai dalyvaujanti Enel 2010 m. pasirašė memorandumą dėl galimybių investuoti į Rosatom Kaliningrade statomą atominę elektrinę.

Panaudotas branduolinis kuras iš keturių uždarytų Italijos atominių elektrinių nepaisant aplinkos aktyvistų protestų gabenamas į Prancūzijoje esančią „La Hague“ gamyklą, kur iš dalies perdirbamas ir turės būti sugrąžintas į Italiją. Perdirbimas sumažina atliekų kiekį, tačiau aukštas jų radioaktyvumas išlieka, todėl, dr. M. Zoppè teigimu, išlieka ir klausimas, ką su jomis daryti.

Jūsų mokslinių interesų sritis – genų terapija?

Esu biologė. Prieš keletą metų dirbau genų terapijos srityje, dabar mano darbas labiau susijęs su molekulių judėjimu ir baltymų dinamika. Mano mokslinė veikla nėra tiesiogiai surišta su branduolinės energijos klausimais, jais užsiimu kaip aktyvistė, savanorė, laisvu nuo darbo metu.

Kodėl 1987 m. Italijoje įvyko pirmasis referendumas dėl atominės energetikos?

Tai buvo pirmiausia žaliųjų idėja. Prieš atominės energetikos plėtrą pasisakė ir kai kurios politinės partijos, bet viena pagrindinių priešininkių buvo visuomeninė asociacija „Aplinkos lyga“ („Legambiente“). Ji kėlė šiuos klausimus ir skelbė žinią, kad atominė energetika yra labai pavojinga, ypač Italijoje. Italijoje būna žemės drebėjimų, statyti atomines elektrines čia labai pavojinga.

Apie referendumą buvo kalbama jau kuris laikas, o po 1986 m, Černobylio avarijos „Aplinkos lyga“ kartu su politinėmis partijomis jo pareikalavo.

Kodėl reikėjo antrojo referendumo 2011 m.?

Pasipriešinimas atominei energetikai išliko visada toks pat. Tačiau atėjo laikas, kai S. Berlusconi vyriausybė vėl pradėjo kalbėti apie atominę energetiką Italijoje. Visi, kurie buvo įsitraukę į pirmąjį referendumą, reagavo sakydami, kad net kalbos apie tai negali būti.

Tai neįmanoma, nelegalu, negalima priimti įstatymo, kuris prieštarautų tam, kas Italijoje nuspręsta referendumu.

Tačiau S. Berlusconi ne visada laikėsi taisyklių. Jis pradėjo daryti mažus pakeitimus, pavyzdžiui, valstybės kontroliuojamai energetikos įmonei „Enel“ buvo leista dalyvauti atominių elektrinių projektuose kitose šalyse. Vienas buvo Slovakijoje, taip pat buvo kalbų apie dalyvavimą Prancūzijoje. Tai buvo pirmasis antiatominės politikos, kurios buvo laikomasi iki 2000 m., pažeidimas.

O tada S. Berlusconi pamažu pradėjo kalbėti, esą Italijai reikia atominės energetikos, nes mūsų elektrinės, naudojančios naftą ir dujas, nepatenkina mūsų poreikių, ir pradėjo atominės energetikos propagandą.

2010 m. vyko kampanija dėl referendumo kitais klausimas, vienas jų buvo vandens privatizavimo. Kai kurios aplinkos organizacijos ir politinės partijos siūlė, kad būtų gera idėja referendume pridėti ir klausimą dėl atominės.

Siūlymas sukėlė daug diskusijų, nes tuo metu žmonės Italijoje jau nelabai domėjosi atominės energetikos problemomis. Tačiau nusprendėme, kad referendumas turi įvykti, ir pradėjome kampaniją informuodami žmones. Dalinome lankstinukus, rengėme konferencijas, kalbėjome su kuo tik galėjome ir kur tik galėjome: per radiją, per televiziją, laikraščiuose.

Kaip sekėsi tai daryti, kai premjerui priklausė didelė dalis žiniasklaidos, ypač televizijos, rinkos (tuometinis Italijos premjeras S. Berlusconi valdė tris didžiausias komercines televizijos stotis, kontroliavo valstybinę televiziją, jo šeimai priklauso du laikraščiai, žurnalas, pagrindinė Italijos leidybos įmonė ir didžiausia reklamos bei viešųjų agentūra – aut. past.)?

Tai buvo nelengva… (juokiasi). Mūsų kampanija buvo mažai matoma, nes į televiziją patekdavome retai, galima net sakyti, kad televizijos eterio beveik negavome. Todėl daugiausiai dirbome gatvėse

Ėjome į turgus, prekybos centrus, į viešas vietas. Jeigu vykdavo mugė ar koks didesnis renginys, eidavome ten su savo lapeliais. Stabdydavome žmones, kalbėjomės su jais, aiškinome, kaip svarbu dalyvauti referendume ir kokios yra atominės energetikos problemos.

Kalbėjomės su žmonėmis apie atominę energetiką ir vandenį. Abu šie klausimai visada buvo keliami kartu.

Dabar, kitaip nei devintajame dešimtmetyje, veikia tinklinė žiniasklaida – „Twitter“, „Facebook“, internetu galima persiųsti elektroninius laiškus daugybei žmonių. Taip netgi beveik be televizijos mes vykdėme savo kampaniją.

Žinoma, kai likus porai mėnesių iki referendumo įvyko Fukušimos avarija, darbas buvo padarytas už mus. Žmonės vėl susirūpino atominės energetikos pavojais.

Nežinau, kaip Lietuvoje, bet Italijoje yra manoma (ir, manau, pagrįstai), kad žmonės Japonijoje yra labai gerai organizuoti ir vieni geriausiai techniškai pasirengusių pasaulyje. Jeigu atominė avarija galėjo atsitikti Japonijoje, kur viskas gerai veikia, galite įsivaizduoti, kaip pavojinga tai būtų Italijoje, kur mes, žinoma, viską padarome geriausiai kaip tik galime, bet ne visada taip preciziškai, kaip kad būdinga japonams.

Po Fukušimos avarijos visi Italijos žmonės buvo prieš atominę energetiką, nes avarija labai aiškiai parodė jos pavojingumą. 2011-m. daugiau nei 94 proc. atėjusiųjų į referendumą pasisakė prieš.

Italijoje tikrai atėjo atominės energetikos pabaiga.

Referendume buvo klausimas dėl atominės energetikos, taip pat ir dėl vandens valdymo. Vanduo Italijoje visada buvo valdomas valstybės, bet naujais S. Berlusconi vyriausybės įstatymais norėta parduoti vandenį privačioms įmonėms, kad jos galėtų nustatyti kainą, ir kad galėtų stabdyti vandens tiekimą. Jos būtų tapę vandens savininkais.

Mūsų požiūriu, vanduo žmonėms yra gyvybiškai svarbus, todėl jis negali būti vertinamas kaip rinkos prekė. Jis turi likti visuomenės rankose.

Trečia tema referendume buvo klausimas dėl S. Berlusconi pavaldumo įstatymams. Buvo sukurtas įstatymas, kad jei premjeras nusikalsta, jam galioja teisinis neliečiamumas. Žinoma, tai įstatymas, kurį premjeras susikūrė pats sau. Referendumu buvo siekiama atsisakyti šito įstatymo, kad premjeras galėtų būti teisiškai persekiojimas taip kaip ir kiekvienas kitas.

Visais trimis klausimais [vyriausybės planams] nepritarė didžioji dauguma italų.

Po referendumų tiek Italijoje, tiek Lietuvoje buvo ne kartą išsakyta mintis, jog sprendimai dėl energetikos negali būti priimami referendumuose.

Viskas, kas gali paveikti žmonių gyvenimą, turi būti sprendžiama taip, kad žmonės galėtų kokiu nors būdu daryti įtaką sprendimams. Tai gali būti daroma per parlamentą ir per įprastą įstatymų kūrimo procesą, arba referendumais, jei tai reikalinga.

Aš nematau priežasčių, kodėl referendumas dėl energetikos negalėtų vykti. Man toks teiginys visiškai neaiškus. Dėl visko, kas veikia žmonių gyvenimą, žmonės gali pareikšti savo nuomonę.

Vienas iš argumentų – esą klausimai sudėtingi, viešojoje diskusijoje pateikiami atominės energetikos priešininkų argumentai paveikūs, tačiau neracionalūs, ne moksliniai, o, kaip teigia tokių referendumų kritikai, moksliniai ir pagrįsti atominės energetikos šalininkų argumentai lieka neišgirsti.

Tai vienas iš dalykų, kuriuos kartoja atominės energetikos šalininkai, kad sumenkintų klausimus, kuriuos kelia atominės energetikos priešininkai. Tačiau faktas, kad daugybė mokslininkų yra prieš atominę energetiką.

Kitą iškastinį kurą naudojančios elektrinės išskiria didelius kiekius CO2. Siekiant mažinti žmogaus poveikį aplinkai ir klimato kaitą, atominė energetika siūloma kaip alternatyva. Kritikai sako, jog aplinkos aktyvistai prieštarauja patys sau ją atmesdami.

Visų pirma, tai visiška netiesa, kad atominėje energetikoje neišsiskiria CO2. Atominės elektrinės statyba, urano išgavimas, sodrinimas, transportas ir daugybė kitų veiklų, kurios vykdomos visame branduolinio kuro cikle, yra labai energetiškai intensyvios. Ši energija negali ateiti iš atominės elektrinės, jai pagaminti naudojama nafta. Taigi pirmoji argumento dalis nėra teisinga.

Antroji – yra kitų būdų kaip gaminti energiją. Žinoma, tai negali būti padaryti per vieną dieną, bet pereinamuoju laikotarpiu mes visų pirma turime išmokti naudoti mažiau. Turime išmokti nešvaistyti energijos perduodant ją laidais iš gamybos vietų į namų ūkius ir pramonę. O kalbant apie energijos gamybą – visur turime pagrindinius energijos šaltinius: vėją, saulę, vandenį. Yra sprendimų, kurie ne tokie pavojingi kaip atominė energetika, ir gali būti įgyvendinami žingsnis po žingsnio labai demokratiniu būdu, kad neatsirastų monopolinio gamintojo, kuris kontroliuotų energiją ir ją skirstytų.

Maži generatoriai ant stogų ir pajūryje, vėjuotose vietose yra visiškai kitas būdas gaminti ir valdyti energiją. Tai tinklinis gamybos ir paskirstymo būdas. Viena vertus, gaminti energiją taip demokratiškiau, nes dalyvauti gali beveik visi. Tokia sistema atspari ir nenumatytiems atsitikimams, pavyzdžiui, žemės drebėjimams. Jeigu kas nors tinkle elektros pagaminti nebegali, tinklu energija ir toliau bus tiekiama visiems.

Visiškai kitokia energijos gamybos, valdymo ir paskirstymo struktūra – tai atsakymas į teiginį, esą, mums reikia atominės energetikos, nes kitos energijos rūšys didina klimato kaitą.

Yra dar vienas svarbus aspektas. Greta CO2 atominė energetika kuria radioaktyvias atliekas. Mes nežinome, kaip jų atsikratyti. Atominės energetikos atliekų problema neišspręsta. Dar niekas iki šiol nėra pasakęs, kad sprendimas rąstas.

Tai labai svarbi problema, kurią mes užmetame ateinančioms kartoms, bet ne vienai ar dvejoms, o penkiasdešimčiai ar šimtui kartų. Atominės energetikos šalininkai į šį svarbų klausimą neatsako. Jie tik sako „mes rasime sprendimą ateityje“, bet šitaip jie kalba nuo šeštojo dešimtmečio. Per 60 metų niekas nesugebėjo sprendimo rasti, tai kaip galima būti tokiems tikriems, kad jis bus rastas artimoje ateityje?

Lietuvoje vyko patariamasis referendumas dėl naujos atominės elektrinės statybos, 65,7 proc. balsavusiųjų jai nepritarė. Kaip naujoji vyriausybė ruošiasi įgyvendinti piliečių valią, paaiškės artimiausiais mėnesiais. Kas įvyktų Italijoje, jeigu tokiame referendume daugumai balsavus prieš atominės elektrinės statybas vyriausybė nuspręstų tęsti atominės energetikos projektą?

Žinoma, jie gali tęsti, bet tada turės susidurti su pasekmėmis. Jei žmonės balsavo prieš atominę energetiką, o vyriausybė toliau laikysis planų statyti atominę, tai kituose rinkimuose žmonės balsuos už ką nors kita.

Tačiau kokį pasirinkimą turi piliečiai tokiais atvejais, kai didžiosios partijos daugiau ar mažiau yra atominės energetikos pusėje, ir tikėtina, kad rinkimai vieną atominę vyriausybę pakeistų kita?

Tai problema. Žinoma, referendumas yra teisiškai aiškiausia žmonių valios ir žmonių nuomonės kokiu nors klausimu išraiška. Tačiau Italijoje žmonės darė ir kitų dalykų, pavyzdžiui, rengė protestus gatvėse.

Buvo labai stiprūs protestai, prieš keletą metų, kai vyriausybė priėmė sprendimą dėl iki 1987 m. referendumo veikusių atominių elektrinių atliekų. Vyriausybė ieškojo vietos ir nusprendė įrengti saugyklą mažame kaime Pietų Italijoje. Visi ten išėjo į gatves, žmonės neleido darbininkams pradėti darbų. Protestai buvo tokie masiški, kad net policija negalėjo jų sustabdyti – jie būtų turėję suimti kelis šimtus žmonių, tarp jų ir vaikus, moteris, mokytojus, darbininkus, pagyvenusius žmones.

Protestai buvo tokie stiprūs, kad vyriausybė turėjo pasiduoti. Nesakau, kad pirmiausiai reikia griebtis protestų, bet jeigu žmonių valios nepaisoma, yra būdų, visada tik taikių, kaip stipriai pasipriešinti valdžios sprendimams.

Pavyzdžiui, kai keli šimtai žmonių užima vietą, kur turi prasidėti darbai, tai labai stipri žinia vyriausybei, ypač dabar, kai informacija gali greitai sklisti internetu ir pasiekti kiekvieną.

Mano požiūriu, tai paskutinė priemonė, kurios galima imtis. Išbandyčiau daug lengvesnius ir ne tokių didelių pastangų reikalaujančius būdus sustabdyti sprendimus.

Kaip Italijoje vertinamas energetikos įmonės „Enel“ planai kaip investuotojai dalyvauti Rusijos Kaliningrado srityje statomos elektrinės projekte?

Žinojau, kad  „Enel“ dalyvavo elektrinių projektuose Slovakijoje ir Prancūzijoje, tačiau apie Kaliningradą nežinojau. Tikrai, plačiosios Italijos visuomenės ši žinia nėra pasiekusi. Ačiū, kad pasakėte. Mes balsavome ir prieš „Enel“ dalyvavimą atominiuose projektuose užsienyje, „Enel“ jau pasitraukė iš projekto Prancūzijoje. Pasidomėsime dėl Rusijos.