J. Bakan. jbakan.com nuotrauka
J. Bakan. jbakan.com nuotrauka

Tokią išvadą padarė Kanados Britų Kolumbijos universiteto teisės profesorius Joelis Bakanas, į korporacijų teisinį reguliavimą pažvelgęs iš psichologijos perspektyvos.

Psichopatija – sutrikimas, kurį turinčiam asmeniui būdingos paviršutiniškos emocijos ir ribotas arba neegzistuojantis atsakomybės jausmas, jis nėra empatiškas, negalvoja apie savo veiksmų pasekmes, nesirūpina kitų jausmais ir saugumu, nuolatos meluoja, siekia savo tikslo naudodamasis savo žavesiu ar grasindamas, manipuliuoja, nejaučia kaltės ir sąžinės graužimo, negali prisitaikyti prie socialinių normų ir laikytis įstatymų, yra įsitikinęs savo nebaudžiamumu.

Asmens laisves apibrėžianti JAV Konstitucija galioja ir korporacijoms. XIX a. pabaigoje teismas nustatė, kad korporacijos, kaip ir asmenys, gali naudotis 14 Konstitucijos pataisa, kurios tikslas buvo suteikti juodaodžiams pilietines teises. 2001 m. JAV Aukščiausiasis teismas priėmė sprendimą, garantuojantį korporacijoms tas pačias konstitucines teises, kurias turi žmonės, ir nustatė, kad pinigai, naudojami politinei reklamai, yra „žodžio laisvės“ forma.

Didžiosios korporacijos, milžiniški koncentruoto kapitalo ir ribotos atsakomybės juridiniai asmenys, siekiantys nuolatinio augančio pelno, yra dominuojanti XXI a. institucija, mažinanti vyriausybių galią ir ardanti demokratiją, teigia prof. J. Bakanas. Jo knyga „Korporacija: patologiškas pelno ir galios siekimas“ („The Corporation: The Pathological Pursuit of Profit and Power“, 2003) išversta į daugiau negu 20 kalbų.

Korporacijų kritikas pasakoja istoriją, kaip iš specialiomis chartijomis ribojamų įmonių, sukuriamų ribotam laikui ir ribotai veiklai, korporacijos per pastaruosius 150 metų tapo dariniu, praaugusiu valstybes savo finansais ir galia.

Labiausiai kenkiančiais ir iliuziniais prof. J. Bakanas vadina socialinės korporacijų atsakomybės ideologiją, tikėjimą, jog šiandieninės korporacijos yra natūralus ir neišvengiamas reiškinys, ir įsivaizdavimą, kad vartotojų pasirinkimai gali daryti įtaką korporacijos veiklai.

Pagal knygą sukurtas dokumentinis filmas pelnė prizus prestižiniuose Amsterdamo (Nyderlandai) ir Sundance (JAV) filmų festivaliuose.

J. Bakanas savo darbuose analizuoja socialinius, ekonominius ir politinius įstatymų aspektus, jo straipsniai skelbiami teisės ir socialinių mokslų žurnaluose. Profesorius yra parašęs vadovėlių ir akademinių knygų, už mokslinę veiklą ir dėstymą yra keletą kartų apdovanotas. J. Bakanas – profesionalus džiazo gitaristas.

Naujausioje savo knygoje „Vaikystė apgulties sąlygomis: kaip didysis verslas taikosi į jūsų vaikus“ („Childhood Under Siege: How Big Business Targets Children“, 2011) prof. J. Bakanas analizuoja, kaip verslo įmonės savo rinkodaroje išnaudoja vaikų silpnybes ir tėvų baimes.

Kovo pabaigoje Demos kritinės minties instituto kvietimu prof. J. Bakanas dalyvavo Vilniuje Naujosios kairės auditorijoje vykusioje diskusijoje tema „Gera korporacija – bloga korporacija: korporacijų socialinė atsakomybė ir jų veiklos pasekmės demokratijai“.

Kas paskatino rašyti knygą „Korporacija: patologiškas pelno ir galios siekimas“?

Buvo dešimtojo dešimtmečio pabaiga. Pastebėjau, kad keičiasi tai, kaip valdomas pasaulis. Atrodė, kad didžiosios korporacijos vis labiau ir labiau perima valdančių institucijų vaidmenį ir tampa galingesnės, nei vyriausybės.

Kaip teisės mokslininkas domiuosi tiek komercine, tiek konstitucine teise. Atrodė, kad šios teisės sritys susilieja, kad dabar tos didžiulės įmonės veikia kaip vyriausybės ir diktuoja, kas vyksta pasaulyje. Jos tiekia vandenį, valdo viešąjį transportą ir kitas sritis, už kurias anksčiau buvo atsakinga valstybė, ir daro vyriausybes vis mažiau įtakingas.

Būdamas mokslininkas, kurio sritis – teisė ir institucijos, panorau tai panagrinėti. Kai pradėjau, supratau, kad čia kur kas didesnė istorija, kurią visuomenė, piliečiai, turėtų sužinoti. Nusprendžiau, kad užuot rašęs dar vieną akademinę knygą, kurią perskaitytų gal šimtas mano srities ekspertų, geriau parašysiu knygą ir sukursiu filmą, kurie pasiektų plačiąją visuomenę.

Kaip gimė idėja apie korporaciją kalbėti kaip apie juridinį asmenį su asmenybės sutrikimu? 

Bakalauro studijose mokiausi psichologijos, o kai pradėjau studijuoti korporacinę teisę, sužinojau, kad korporacija teisiškai yra tarsi asmuo – įstatymai ją traktuoja kaip asmenį. Tada man kilo idėja – jeigu korporacija yra žmogus, tai koks ji žmogus?

Studijuodamas sužinojau, kad korporacija visuomet turi veikti vadovaudamasi tik savo nauda, kad jai  įstatymas neleidžia daryti sprendimų, kurie būtų naudingi kitiems. Pagalvojau – jeigu tai būtų žmogus, nesugebantis atsižvelgti į kitus, mes jam diagnozuotume psichopatiją.

Dėl sovietinės patirties daliai Lietuvos visuomenės sąvoka „valstybinė įmonė“ siejasi su neefektyviu valdymu ir korupcija. Skatinant vadinamąją privataus kapitalo ir viešojo sektoriaus partnerystę, teigiama, jog privatus kapitalas tvarkosi geriau, nei valstybė ar savivaldybė. Jei tai Vakarų valstybės įmonė – dar geriau,  jei JAV – idealu, ypač strateginiuose sektoriuose,  pavyzdžiui, energetikoje. Korporacija tokiu atveju yra tobulas variantas, tai didelė „patirties turinti“ organizacija.

Ir naujausi įvykiai, ir istorija rodo, kad jeigu vyriausybė tinkamai nereguliuoja, privatus kapitalas, veikdamas kaip koncentruoto kapitalo įmonė, vadinamoji korporacija, veikia labai neefektyviai.

Ekonominė 2008 m. krizė ir jos pasekmės, valstybės skolos krizė ir kitos – tai istorija, kaip privačios įmonės siaubingai susikirto, nes siekė pelno taip beatodairiškai, kad jokios kitos vertybės ir jokie ribojimai nebuvo svarbūs.

Galų gale JAV vyriausybė turėjo išleisti 700 mlrd. dolerių, kad išgelbėtų ekonominę sistemą, žlungančią dėl privataus kapitalo veiksmų.

Taip, sovietinė patirtis rodo, kad valstybinės įmonėse gali būti piktnaudžiaujama, jos gali veikti neefektyviai ir korumpuotai. O mano filmas rodo, kaip amerikietiškame kapitalizme privačios institucijos gali piktnaudžiauti ir būti korumpuotos

Tiek privačios, tiek viešosios įmonės turi problemų. Mes, piliečiai, turime sukurti institucijas, kurios būtų atskaitingos, kurios veiktų pagal principus, numatančius jų ribas ir demokratinę atskaitomybę.

Sovietinių viešųjų institucijų ir valstybės įmonių sistemoje nebuvo demokratinės atskaitomybės. Ir amerikietiško kapitalizmo sistemoje demokratiškos atskaitomybės nėra. Didžiosios Amerikos korporacijos ir didžiosios Sovietų Sąjungos valstybinės įmonės iš tiesų turi daugiau panašumų, negu dauguma žmonių galvoja.

Ko mums iš tiesų reikia, tai institucijų, kurios būtų atskaitingos ir demokratiškos, kurios būtų kuriamos taip, kad tarnautų viešajam interesui. Pavyzdžių yra ir mano šalyje, Kanadoje, taip pat ir Šiaurės Europos šalyse – Norvegijoje, Švedijoje, Danijoje, kur bandoma sukurti rinkos sistemą, bet tinkamai vyriausybės reguliuojamą ir tarnaujančią viešajam interesui.

Lyginate šių dienų korporacijas su ankstesnių laikų dominuojančiomis institucijomis – monarchija, Bažnyčia, Sovietų Sąjungos komunistų partija. Visais atvejais galima įsivaizduoti prieštaraujančias, kotraideologijas ir kitokias visuomenes – Bažnyčios atveju galima galvoti apie visuomenę, kurioje veikia sekuliarios institucijos, galima įsivaizduoti visuomenę, kuri suabejoja, ar karalius turi turėti absoliučią galią, sovietinės Komunistų partijos dominavimo atveju taip pat galima įsivaizduoti prieštaraujančią ideologiją. O kokia kontraideologija galima korporacijų atveju?

Manau, ideologija, prieštaraujanti dabartiniam korporaciniam kapitalizmui, yra socialdemokratija arba demokratinis socializmas.

Daugelio praeities ideologijų, ar tai būtų monarchizmas, ar valstybės kapitalizmas, ar Bažnyčia, problema buvo ta, kad jos suvesdavo viską į vieną fundamentinę idėją. Fundamentalistinės sistemos neišlieka, nes žmonės ir visuomenės yra daug sudėtingesni, negu viena idėja.

Jeigu imsime sovietinį komunizmą, ten rasime vieną idėją, nusakančią, kokie yra žmonės, o kitos idėjos atmestos, pavyzdžiui, kad kartais žmonės veikia savo intereso labui arba kad kartais jiems patinka vartoti, – visas tas idėjas mes užgniaušime.

Kaip sovietinė sistema buvo fundamentalistinė, kaip monarchizmas buvo fundamentalizmas, kaip Katalikų Bažnyčia buvo fundamentalistinė, taip ir amerikietiškas kapitalizmas yra fundamentalistinis. Mūsų troškimas vartoti ir kaupti pavirsta vieninteliu svarbiu dalyku. Visuomenės solidarumo idėja, bendrųjų vertybių idėja dingsta.

Savo knygoje keliu idėją, kad mes turime sukurti socialinę sistemą, atspindinčią mūsų kaip žmogiškųjų būtybių sudėtingumą ir neužgniaužiančią tų svarbių savybių, kurias turime.

Taip, mes mėgstame vartoti, taip, mums patinka skanus maistas ir vynas. Tačiau taip pat mes tikime visuomenės solidarumu. Mes norime, kad aplinka būtų švari ir saugi, kad mūsų vaikai galėtų gyventi taip, kaip mes gyvenome, kad žmonės neturėtų kentėti, kad jais būtų rūpinamasi.

Žmonės nėra tokie jau sudėtingi, bet mes iki šiol stengėmės kurti visuomenės sistemas, kurios mus dar labiau supaprastintų sakydami – štai šita idėja yra esminė, fundamentali.

Priešingybė amerikietiškam kapitalizmui yra ne koks nors kitas fundamentalizmas – nemanau, kad mes turėtume grįžti į sovietinio stiliaus komunizmą ar religinį fundamentalizmą, nors, tarkime, religinis fundamentalizmas dabar yra reikšmingas JAV, kaip reakcija į vartotojiškumą.

Nemanau, kad turėtume judėti ta kryptimi. Manau, kad mums reikia kurti demokratines socialistines visuomenes, kurios būtų pliuralistinės, egalitarinės, socialiai liberalios, kuriose nebūtų atskirties.

Jūs netikite socialine korporacijų atsakomybe?

Tikiu korporacijų socialine atsakomybe, bet manau, kad jos turi reikalauti įstatymai. Tuo skiriuosi nuo socialinės korporacijų atsakomybės entuziastų.

Tai labai paprasta skirtis. Korporacijų socialinės atsakomybės judėjimo atstovai sako – mums nereikia įstatymų, mes galime savanoriškai būti socialiai atsakingi. Aš sakau, kad tai absurdas. Tai neturi nei teorinės, nei praktinės reikšmės. Pavyzdžiai rodo, kad tai neveikia.

Jeigu norime, kad toks ekonomikos žaidėjas kaip korporacija būtų socialiai atsakingas ir laikytųsi aplinkosaugos reikalavimų, to turi reikalauti įstatymai, numatantys, kaip ji bus nubausta už jų nesilaikymą.

Tokia sistema veikė iki devintojo dešimtmečio, kai buvo panaikintas valstybės reguliavimas. Manau, kad turime tą sistemą susigrąžinti ir užtikrinti, kad ji tinkamai veiktų.

To reikalauja svarbūs visuomenės interesai: ar tai būtų vaikų interesas, apie kurį rašau naujausioje savo knygoje, ar aplinkos, ar darbuotojų interesas – labai svarbus socialinis interesas, kuris turi būti apgintas nuo išnaudojančios korporacijų veiklos. Nemanau, jog mes galime tikėtis, kad korporacijos pačios save ribos.

Viena Lietuvos įmonė mokyklose organizavo nacionalines sūrio plėšymo varžybas. Buvęs Švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys, paklaustas, kodėl įmonėms leidžiama eiti į mokyklas ir reklamuoti ten savo produkciją, atsakė, kad jis apie tai nėra informuotas, kad šiandien pačios mokyklos ir mokinių tėvai gali spręsti, kas bus mokyklose, be to, mokykloje turi būti tai, kas yra gyvenime – verslas ir reklama yra gyvenime.

Nesutinku. Dėl to diskutuojama JAV, Kanadoje, Jungtinėje Karalystėje ir kitose šalyse, kur korporacijos siekia patekti į mokyklas.

Korporacijos eina į mokyklas dėl dviejų tikslų. Vienas – išugdyti būsimus vartotojus mėgti jų produktus, arba netgi dabartinius vartotojus, jei įmonės produktai yra saldumynai ar žaislai. Jeigu tai automobilius gaminanti korporacija, ji nori įtikinti vaikus, kad jie turėtų nusipirkti tą ar kitą automobilį kai užaugs.

Antras korporacijų tikslas – reformuoti švietimą taip, kad jis atliktų korporacijoms naudingą darbą, ugdytų būsimus korporacijų darbininkus.

Korporacijoms reikalinga švietimo sistema, kurioje vaikai ugdomi prisitaikančiais ir paklusniais, tikinčiais, kad korporacijos yra gėris. Taip pat vaikai turi išmokti atlikti užduotis, kurių korporacijoms reikės, kai jie taps darbuotojais.

Nereikia jų mokyti muzikos – tai bevertis dalykas. Kam jiems Shakespeare`as – tai neduos naudos, nereikia literatūros, tai nereikalinga. Žiūrint iš korporacijų perspektyvos tikrai nereikia mokinių ugdyti kritiškai mąstančiais piliečiais, kurie galėtų abejoti korporacijų galia ir jų tikslais. Tai ne tik nereikalinga, bet ir pavojinga.

Korporacijų tikslas yra įpiršti ideologiją, kuri skatintų žmones pirkti jų produkciją ir tikėti, kad korporacijų dominavimas yra natūralus ir neišvengiamas. Tai vyksta Kanadoje ir JAV.

Dabar dėl nuostatos esą tai, kas vyksta mokyklose, yra tėvų atsakomybė. Ir tarp JAV dešiniųjų bei centristų populiari ši nuostata, kad švietimas turėtų būti tam tikra prasme privatizuotas, esą viskas yra šeimos, o ne kolektyvinė atsakomybė.

Deja, taip nusigręžiama nuo idealo, kurio siekiant buvo sukurta viešoji švietimo sistemą. Viena pamatinių idėjų buvo ta, kad valstybė privalo užtikrinti, jog kiekvienas vaikas, ar jis būtų turtingas, ar vargšas, ar viduriniosios klasės, gaus tą patį išsilavinimą. Jei nutariame, kad čia tik šeimos atsakomybė, o ne vyriausybės, tai turtingų šeimų vaikai gaus geresnį išsilavinimą nei neturtingų. Taip bus pažeistas lygybės principas.

Antras pamatinis švietimo principas – reikia ugdyti piliečius. Mes tai pamirštame. Ne tik vartotojus, ne tik darbuotojus, bet ir piliečius, suprantančius, kad demokratinėje visuomenėje jie privalo domėtis ir jaustis atsakingi  už tai, kaip veikia visuomenė ir kaip dirba vyriausybė.

Buvimas vartotoju žlugdo buvimo piliečiu idėją. Kaip vartotojai mes turime labai mažai politinės galios. Kaip mes galėsime sukurti gerą visuomenę ir apginti esmines visuomenės vertybes bei aplinką vien pasirinkdami, ką pirksime? Tai absurdas. Praktika rodo, kad tai neveikia.

Jeigu norime sukurti gerą visuomenę, turime daryti tai kaip piliečiai – per viešąjį valdymą. Jeigu neugdysime vaikų, kad jie tai suprastų ir tuo tikėtų, jeigu mes moksime juos, kad vienintelis dalykas, ką jie gali padaryti, tai pirkti mėsainį iš vienos firmos, užuot pirkus iš kitos, mes prarasime galimybę kurti demokratinę visuomenę.

Įdomu, kas būtų, jeigu tokią knygą parašytumėte Lietuvoje. Didžiosios korporacijos čia – naujas reiškinys, jų kritika – taip pat naujas dalykas. Korporacijų kritikai žiniasklaidoje gali būti pristatyti kaip iracionalūs, neišsilavinę ir nesuprantantys, ką kalba, nesuvokiantys gėrio, kurį atneša korporacija, teigiama, jų argumentai esą padriki, o jie patys – neorganizuoti marginalai, galbūt turintys savo interesų. Jeigu korporacijų kritikų argumentai gerai suformuluoti ir jie organizuoti, teigiama, esą jie negalėtų to sugalvoti patys – už jų stovi Rusija. Trečias populiarus pasakojimas – kritikai esą amžinai negatyvūs, savo prieštaravimais trukdantys verslo, ekonomikos, o tai reiškia – valstybės vystymuisi.

Istorijoje visi sistemą kritikavę žmonės buvo ignoruojami, šmeižiami ir laikomi bepročiais. Sovietinio režimo laikais juos netgi uždarydavo psichiatrinėse ligoninėse. Jei esi kritiškas sistemai, jei bandai atskleisti tiesą, tu pavojingas.

Teiginys, esą kritikai yra „negatyvūs“, visuomet mane stulbino. Man atrodo, kad būti kritišku visuomenei ir tikėti, kad ji gali būti geresnė, yra didžiausias optimizmo pasireiškimas.

Mintis, kad visuomenė gali būti tik tokia, kokia yra dabar, man atrodo labai ciniška. Ypač jeigu būdama tokia, kokia yra dabar, visuomenė skatina neteisingumą, žaloja aplinką ir netgi skatina klimato kaitą, kuri nutrauks žmonijos gyvenimą planetoje. Sakyti, kad turime gyventi taip, kaip dabar gyvename, ir kad nėra alternatyvos yra neįtikėtinai negatyvu ir labai ciniška.

Visuomet maniau, kad kritikai, kaip aš (o mano atveju tai – tikra tiesa), yra dideli optimistai, nes kitaip nėra prasmės kritikuoti. Jeigu nebūčiau optimistas ir manyčiau, kad mes turime gyventi taip, kaip gyvename, nedaryčiau to, ką darau dabar. Tapčiau įmonės vadovu arba labai turtingu advokatu. Jeigu būčiau cinikas, tą ir daryčiau. Bet darau, ką darau, užuot buvęs turtingas advokatas ar vadovas, nes tikiu, kad galime sukurti gerą visuomenę.

Dabar apie racionalumą ir iracionalumą. Aš racionaliai kritikuoju sistemą, kuri yra iracionali ir paremta neteisingomis prielaidomis.

Pavyzdys – socialinė korporacijų atsakomybė. Siekiu tai racionalizuoti. Esu teisininkas. Žinau, kaip  korporacija yra sukonstruota teisiškai. Aš žinau: jeigu vadybininkai ir direktoriai iš teisų bandytų būti socialiai atsakingi, jie nusižengtų įstatymui. Tą žinau kaip teisininkais. Tai ne iracionalu, o racionalu, Iracionalu yra tikėti, kad korporacijos gali būti socialiai atsakingos.

Man kritikas yra tas, kuris bando racionaliai pažvelgti į prielaidas, kurios remiasi iracionaliu tikėjimu ir kurios siekia toliau tuos iracionalius tikėjimus austi. Kritikas man yra didžiausias racionalistas ir didžiausias optimistas.

Kaltinimas Rusijos įtaka man negalioja. Aš iš Kanados, nesu niekaip susijęs su Rusija ir niekada nebuvau.

Mano supratimu, socializmas yra vakarietiškas dalykas. Socializmas, kurį suprantu, visada garsiai ir stipriai smerkė sovietinį socializmą. Mano šalyje, Kanadoje, visada buvo laikomasi pozicijos, kad mes neturime nieko bendro su autoritarine ir nedemokratiška sistema, kuri buvo Sovietų sąjungoje.

Mes labai aiškiai save nuo to atskyrėme. Manau, kad tai galioja daugumai socialistinių judėjimų Vakaruose. Akivaizdu, kad Rytuose sudėtingiau.

Iš diskusijų su žmonėmis Lietuvoje ir Lenkijoje suprantu, kad kairiųjų judėjimas Rytų Europoje ir jų idėjos neturi nieko bendra su sentimentais sovietiniam socializmui. Naujosios kairės idėjų šaknys yra Anglijos socialistų judėjime. Kai kurie ryškiausi Lietuvos Naujosios kairės mąstytojai praleido daug laiko Jungtinėje Karalystėje, atrodo, kad socializmo idėjų jie pasisėmė ten.

Mes norime visuomenės, kuri yra egalitarinė, kur žmonės neturi kentėti, kur aplinka saugoma, kur saugomos žmogiškosios vertybės, kur kiekvienas gali gauti išsilavinimą ir gydymą, kur nėra didelės  turto ir gerovės nelygybės, kur korporacijos ne tokios galingos, kad užgožtų demokratiją. Šios idėjos persmelkusios Pietų Ameriką, Šiaurės Ameriką, Vakarų Europą, ten socialistinės idėjos labai gyvos.

Teigti, kad jeigu tau patinka tokia visuomenė, tai tu būtinai esi kažkoks sovietizmo paveiktas žmogus, yra absoliutus absurdas, tai iracionalu ir nėra paremta jokiais įrodymais.

Kalbate apie egalitarinę, t.y., apie lygią visuomenę, ne apie lygių galimybių visuomenę, apie kurią Lietuvoje įprasta kalbėti kaip apie siekiamybę.

Teisingai. Lygių galimybių visuomenė yra JAV liberalų vartojama sąvoka, reiškianti, kad kiekvienas, nepaisant savo sąlygų, turėtų turėti lygias galimybes. Taip apsimetama, tarsi formaliai yra lygybė, užuot pradėjus rūpintis socialinėmis žmonių gyvenimo sąlygomis.

Egalitarinė visuomenė – tai visuomenė, kurioje sprendžiamos egzistuojančios socialinės nelygybės, užuot tik pasakius, kad visi gali būti lygūs.

Kanadoje mums tai labai svarbu. Mūsų Aukščiausiasis teismas yra pasakęs kad lygių galimybių neužtenka, kad reikia to, kas vadinama esmine lygybe arba socialinė lygybe. Tai labai didelis skirtumas tarp Kanados ir JAV.

Kuriate antrą filmo „Korporacija“ dalį?

Taip, dabar rašau knygą ir kuriu filmą, tai bus antra „Korporacijos“ dalis. Iš dalies dėl to, jog jaučiu, kad padariau pirmą filmą, parašiau knygą, o korporacinis kapitalizmas yra toks pats blogas, kaip ir buvo. Turiu tai padaryti dar kartą.

Kai ilgai niekas nesikeičia, kartais aktyvistai perdega, nusivilia, nuliūsta. Kas palaiko ir įkvepia Jus, gal muzika?

Nesu liūdnas ir nusivylęs, nes atvykau į Lietuvą, kalbuosi su žmonėmis, su kairiųjų aktyvistais, ir jaučiu tą pačią žmoniškumo šviesą, tą patį teisingumo jausmą, kuriuos jaučiu Kanadoje. Dar labiau mane įkvepia, kai mes atliekame tyrimus ir apklausiame žmones – paprastus žmones, ne intelektualus, ne aktyvistus.

Paklauskite žmonių, ko jie nori, ir jie pasakys: mes norime sveikatos apsaugos, išsilavinimo savo vaikams, norime lygybės visuomenėje, nenorime, kad žmonės būtų tokie skurdūs ir tokie turtingi, norime švarios aplinkos, norime demokratijos. Kai neklausi žmonių, ar jie yra socialistai, bet klausi, ko jie nori, jie atsako, kad nori tokių dalykų. Tai yra dalykai, už kuriuos mes kovojame kaip aktyvistai.

Tai mane palaiko ir įkvepia, nes aš tikiu, kad idėja, už kurią kovoju, nėra kokia nors sektantiška. Tai yra idėja ir vizija gyvenimo, visuomenės ir pasaulio, kuri bendra daugumai žmonių.

Užduotis – padėti žmonėms suprasti ryšį tarp to, ką jie jaučia, kas yra jiems svarbu, ir to, ką politikai, vyriausybės ir socialinės institucijos daro. Kai parašau tokią knygą kaip „Korporacija“ arba sukuriu filmą, jaučiu, kad darau tą darbą. Jaučiuosi įkvėptas ir tikiuosi, kad mano darbas pasitarnaus tam tikslui.

Ar Jūsų šeima turi sąsajų su Rytų Europa?

Mano žmonos šeima buvo iš Lietuvos, jie persikėlė į Kanadą ir JAV maždaug prieš šimtą metų. O mano paties šeima kilusi iš Galicijos, iš Lenkijos, jie gyveno netoli Krokuvos, tada pavardė buvo Bakanovskis, bet JAV pasienietis negalėjo jos ištarti, taip ji sutrumpėjo iki Bakano.

skaitykite lrt.lt