Kurioje gyvenimo knygos skiltyje bus įrašytas žmogaus vardas – būties ar užmaršties – priklauso nuo archyvinės paieškos. Tai, jog 2021 m. Lietuvoje paskelbti Archyvų metais, gali būti kaip paskatinimas mums visiems aktyviau tyrinėti Lietuvos institucijose saugomus dokumentų klodus ir atverti dar nepažintas atminties teritorijas. 2017 m. Lietuvos nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje (LNB) rasta itin didelės apimties judaikos – žydų dokumentinio paveldo – dokumentų kolekcija ne tik papildė LNB judaikos spaudinių lobyną, bet pačią biblioteką pavertė turtingu ir reikšmingu judaikos archyvu. Su juo šiuo metu aktyviai dirba Judaikos tyrimų centro ir kitų LNB skyrių tyrėjai. Tirti galite ir Jūs.
Nuo ko pradėti?
Giliems judaikos tyrimams reikalingas žydų kalbų, jidiš ir hebrajų, išmanymas. Tačiau net jei jų gerai nemokate ir nesate nei profesionalus istorikas, nei archyvaras, bet domitės krašto ir jo žmonių praeitimi, savamoksliams tyrinėjimams archyvuose atsiveria plati erdvė. Dar yra Lietuvos miestelių, kurių žydiškoji istorija laukia atradėjų, o užmiršti vardai, veidai ir gyvenimai – įtraukimo į gyvą kolektyvinę atmintį.
Tyrinėdami judaiką neišvengiamai susidursime su žudynėmis. Tam psichologiškai reikėtų pasiruošti. Jei neaišku, nuo ko pradėti tyrimą – galima nuo to, kas arčiausia.
Pradinis tyrinėjimų taškas gali būti pastatai – archyvuose yra nuosavybės dokumentų, kurie atves prie žmonių ir jų istorijų. Galima pradėti ir nuo vardo, išlikusio kolektyvinėje atmintyje ar įrašuose. Pradėję nuo vieno žmogaus, kurio gyvenimas vyko arčiausiai tos vietos, kurioje esame dabar, galbūt išvengsime to jausmo, kai didžiulė banga informacijos, kurios dalis – sukrečianti, užplūsta mus, pribloškia ir paskandina.
Taip pradėdami nuo savęs, stovinčių savo pasaulio centre, pasaulį tyrinėja vaikai.
Mano kaimas Kauno rajone yra seno kaimo vietoje pastatyta gyvenvietė. Neturiu žinių, kad prieš karą čia būtų gyvenę žydų. Absoliuti dauguma namų ir juose gyvenančiųjų čia atsirado po karo, daugelis atvyko gavę paskyrimus kaip jauni specialistai iš kitų Lietuvos vietų.
Žinau populiarią nuostatą, esą, kaimuose prieš Antrąjį pasaulinį karą gyveno tik katalikai, mūsų krašte XX a. pradžioje jie kalbėjo lietuviškai ir lenkiškai, o žydai gyveno miesteliuose. Artimiausi štetlai Vilkija ir Čekiškė – už kelių kilometrų į Vakarus ir Pietus, ten ir artimiausios žydų žudynių vietos. Stereotipas, esą, žydai nesivertė žemdirbyste, negalioja – keli iš stiprių ūkininkų prieš karą šiame krašte buvo žydai.
Kol svarstau, nuo ko pradėti, Liučiūnų krašto istoriją tyrinėjanti bibliotekininkė Zina Gudaitienė pasidalina savo atradimu.
Mokyklos dienynas
Šiuo metu kaime mokyklos nėra. Buvusi pagrindinė mokykla virto pradine, o vėliau buvo uždaryta – vaikai mokytis keliauja į artimiausius miestelius.
Tarpukariu vaikų buvo daug, mokyklos aplinkiniuose kaimuose veikė net dvi.
Kraštotyrininkė Z. Gudaitienė, peržiūrėjusi tarpukario metų dienynus, gali pamatyti daug – kad didelė dalis vaikų, buvusių sąrašuose, mokyklos nelankydavo, kol reikėdavo ganyti ir padėti ūkiuose. Kad kartais atsirasdavo mokytojų, kurie rašė vien gerus pažymius, o buvo tokių, kuriems ir patiems rašyti nebuvo lengva. Dienynai pateikia informaciją ne tik apie vaikų pažangumą, bet ir apie jų šeimas. Dokių mokykloje ji randa vieną berniuką iš žydų šeimos.
Ūkininko Chaimo Šteino šeima gyveno Ramonų kaimo vienkiemyje, berniuko vardas dienyne – Šliomas Šteinas.
Skaitykite visą straipsnį https://judaikostyrimucentras.com/2021/08/05/gyveno-sleime-mendelis-steinas-ar-ne/
Žmonės ir idėjos 