Kodėl verta išaugti nepriklausomybės euforiją. Loren Britton zooidai galerijoje „Si:said“

Jeigu laikas ir erdvė egzistuotų, apie Klaipėdos galerijoje „Si:said“ surengtą Loren Britton (JAV/Vokietija) parodą „Interdependency” (liet. „Tarpusavio priklausomybė“, kuratorė Sylvia Sadzinski, 2020 m. spalio 10–30 d.) būtų buvę verta kalbėtis tik su klaipėdiečiais. Jie galėjo eidami pro galeriją apžiūrėti spalvingus … Skaityti toliau: Kodėl verta išaugti nepriklausomybės euforiją. Loren Britton zooidai galerijoje „Si:said“

M. Zoppè: Italijoje tikrai atėjo atominės energetikos pabaiga

2011 m. referendume italai 94 proc. balsų atmetė Silvio Berlusconi vyriausybės atominės energetikos planus. Italijoje tai buvo antrasis referendumas dėl atominės energetikos. Italijos aplinkos aktyvistė iš organizacijos „Legambiente“ dr. Monica Zoppè sako neabejojanti, kad paskutinis.

Skaityti toliau: “M. Zoppè: Italijoje tikrai atėjo atominės energetikos pabaiga“

H.Hyvönen: Suomija nekontroliuoja aplinką teršiančios kasybos pramonės

Suomijos Aplinkos institutas nustatė, jog sunkiųjų metalų – aliuminio, kadmio, nikelio, cinko ir urano – kiekiai patekę į Rytų Suomijos vandens telkinius viršija leistinas normas ir kelia pavojų gyviesiems organizmams. Skystas mišinys su nuodingais metalais į aplinką iš Sotkamo savivaldybėje esančios įmonės Talvivaara kasyklos pradėjo veržtis lapkričio 4 d. Po savaitės Helsinkyje vykusioje protesto demonstracijoje, reikalvusioje uždaryti kasyklą, dalyvavo apie tūkstantis žmonių, Aplinkos ministrui įteikta peticija su daugiau nei 17 tūkst. parašų.

Skaityti toliau: “H.Hyvönen: Suomija nekontroliuoja aplinką teršiančios kasybos pramonės“

Valstybė kaip išeitis

Kas keletą metų demokratinės valstybėse vyksta sujudimas — rinkimai. Savivaldos, parlamentų, prezidentų. Nepasitenkinimas rinkimų rezultatais – demokratijos dalis. Priklausomai nuo politinės sistemos, galima numatyti, jog nepatenkintųjų bus bent pusė, o ten, kur sistema, kaip Lietuvoje, daugiapartinė, yra tikimybė, kad nepatenkintųjų bus dauguma.

Kaip piliečiai išnaudos savo nepasitenkinimą, priklauso nuo jų kūrybiškumo. Galima nepasitenkinimą rinkimų rezultatais paversti nepasitenkinimu rinkimais –  jeigu jau tokia valdžia, tai geriau jokios, kam ta demokratija, duokite mums diktatorių arba karalienę. Galima prižiūrėti išrinktuosius, nuolatos viešai aiškintis jų elgesio motyvus ir išsakyti pastabas, šviesti juos ir ugdyti jų politinę atsakomybę, o jei nepavyksta – kitą kartą nebeišrinkti. Galima pasirinkti emigraciją, tikrą ar vidinę. Viena kraštutinių strategijų – kurti savo valstybę.

Skaityti toliau: “Valstybė kaip išeitis“

Ar turite teisę tingėti?

Jeigu atsakėte teigiamai, šiandien – Jūsų diena. Birželio 1-ąją antrus metus Tarptautine teisės tingėti diena skelbia keliautoja, menininkė ir neformalaus švietimo aktyvistė Evelina Taunytė, dar žinoma kaip Candy Cactus. Sumanymas kilo iš pernelyg varžančio darbo patirties: „Pernai dirbau Palestinoje ir jaučiausi šiokia tokia „vergė“, tai buvo mano reakcija – nešvęsiu aš Gegužės pirmosios (Tarptautinės darbo dienos – red.past.). Mečiau tą darbą ir paskelbiau Teisės tingėti dieną“.

Feisbuko laikais tokiai akcijai nebereikia Jungtinių tautų organizacijos sprendimo – užtenka sukurti „įvykį“ ir pakviesti į jį savo „draugus“. Jų Candy Cactus turi ne vieną šimtą, daugelis jų – sutikti ilgose kelionėse. Menininkė sako sulaukianti pozityvių reakcijų, tačiau prie Teisės tingėti dienos (Day Of The Right To Be Lazy) jungiasi ne visi. Nurodyta „įvykio“ vieta – sąmonė. „Labai įdomu matyti, kad žmonės atsisako “eiti“ į tą “įvykį“, galbūt tai reiškia, kad jie nesutinka su idėja, o gal tai reiškia, kad jie neperskaitė, jog nueiti reikia tik savo mintyse“, – sako Candy Cactus.

Keliautoja, prieš keletą metų dviračiu iš Lietuvos nuvažiavusi Gruzijon, šiuo metu grįžusi Europon iš kelionių po Lotynų Amerika, tikisi, jog jos sumanymas nebus interpretuojamas paviršutiniškai: „Daug kam gali pasirodyti, jog bandome propaguoti tinginystę, kad žmonės nieko neveiktų. Ši Teisės tingėti diena yra provokacija, kad žmonės suvoktų, jog galbūt ne tiek darbo reikia, kiek teisingesnio išteklių paskirstymo. Skaityti toliau: “Ar turite teisę tingėti?“

ACTA ir laisvi informacijos mainai. Diskusija. Meno avilys, Mediateka, 2012 02 08.

Dalyvauja Teisingumo ministro patarėjas Tomas Baranovas, Kultūros ministerijos Autorių teisių skyriaus vyriausioji specialistė Gyta Berasnevičiūtė, Užsienio reikalų ministerijos Išorinių ekonominių santykių departamento direktorė Rasa Adomaitienė, Piratų partijos judėjimo atstovas, IT tinklaraščio topzone.lt autorius Justinas Mikalauskas, architektas, kūrėjas Justinas Ingelevičius, stop-acta.lt visuomeninio judėjimo atstovė Justina Naujokaitytė, intelektinės teisės specialistai dr. Stasys Drazdauskas ir  Dina Adomavičiūtė bei žurnalistas Gediminas Gasiulis. Diskusiją moderuoja Lina Černiauskaitė (Meno avilys). http://soundcloud.com/udra/vn860036 Diskusijos tekstas https://zmonesiridejos.wordpress.com/2012/03/01/acta-ir-laisvi-informacijos-mainai-diskusija-meno-avilys-mediateka-2012-02-08-tekstas/#comments Skaityti toliau: ACTA ir laisvi informacijos mainai. Diskusija. Meno avilys, Mediateka, 2012 02 08.

TATENA ekspertai: kurkite kapinyno strategiją ir neslapukaukite

Jungtinių Tautų (JT) Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) ekspertai ragina Lietuvą parengti integruotą ilgaamžių radioaktyviųjų atliekų laidojimo strategiją. Ekspertų misiją inicijavo Lietuvos Radioaktyvių atliekų tvarkymo agentūra (RATA). Misijai vadovavęs dr. Robertas Chaplow po susitikimo su Lietuvos specialistais Energetikos ministerijoje davė interviu laidai “Žmonės ir idėjos“.  Pokalbyje dalyvavo Vaida Pilibaitytė (CEU, VDU, Baltijos aplinkos forumas), kurios mokslinių interesų sritis – viešasis atominės energetikos diskursas energetinio saugumo kontekste. 

Atominių atliekų plokštelė – ilgai groja, brangiai kainuoja

Ilgaamžės radioaktyvios atliekos – atominėje elektrinėje panaudotas branduolinis kuras (PBK) ir viskas, kas lietėsi su reaktoriumi. Lietuva kol kas neturi sprendimo, kur laidoti PBK ir kitas ilgaamžes radioaktyvias atliekas, tarp  jų ir Ignalinos atominėje elektrinėje (IAE) naudotą grafitą. Skaityti toliau: “TATENA ekspertai: kurkite kapinyno strategiją ir neslapukaukite“

Baltarusijos antibranduolinio judėjimo lyderis M.Ulasievičius apie Astravo atominę elektrinę

Baltarusijos prezidentą į teismą dėl Astravo atominės elektrinės bandęs paduoti Mikalajus Ulasievičius (Mikalai Ulasevich) ragina Lietuvos visuomenę kartu priešintis trijų atominių elektrinių regione statybai. Baltarusijoje aktyvistui iškeltas ieškinys, namuose atlikta krata, o internete pasirodė straipsnis, kuriame jam netiesiogiai grasinama.

Milicija mieste, pastatą apsupęs OMON-as, grupėmis suvežti nepažįstami žmonės, susirinkusiems miestiečiams trukdoma patekti į vidų, o patekus – kalbėti – taip M.Ulasievičius prisimena planuojamos atominės elektrinės poveikio aplinkai vertinimo (PAV) ataskaitos „svarstymą su visuomene“ Astrave.

Opozicinės Baltarusijos Jungtinės pilietinės partijos narys M.Ulasievičius yra visuomeninio judėjimo „Astravo elektrinė – nusikaltimas“ lyderis.

Kokia padėtis Astrave?

Naujausios žinios apie elektrinės statybą Astrave mūsų nedžiugina. Pasirašyta Baltarusijos ir Rusijos sutartis liudija, kad šis projektas iš tiesų „stumiamas“, yra pavojus, jog jis bus įgyvendinamas. Buvo laikas, kai viskas buvo aprimę, bet šiandien faktas lieka faktu – Rusija duoda pinigus, vadinasi, projektas gali būti realizuotas. Tai liūdina.

Kokie bus mūsų veiksmai? Skaityti toliau: “Baltarusijos antibranduolinio judėjimo lyderis M.Ulasievičius apie Astravo atominę elektrinę“

Švedų geologas dr. Nils-Axel Mörner kritikuoja giluminio radioaktyvių atliekų kapinyno idėją

Radioaktyvių atliekų tvarkymo agentūros (RATA) atstovai teigia, kad švedų suprojektuotas giluminis kapinynas – sprendimas, pasaulyje pripažįstamas geriausiu. Tačiau Švedijoje dėl jo vyksta diskusijos.

Švedijos atominės pramonės įmonė SKB kovo 16 d. kreipėsi į Švedijos branduolinio saugumo agentūrą prašydama leidimo giluminiam ilgaamžių radioaktyvių atliekų kapinynui Foršmarke (Forsmark) prie Baltijos jūros, 125 km nuo Stokholmo, maždaug 540 km nuo Klaipėdos.

Pagal Švedijos įstatymus, už radioaktyvių atliekų tvarkymą atsako atominė pramonė, saugumo reikalavimus formuluoja ir priežiūrą vykdo valstybinė institucija bei nevyriausybinė organizacija. Atliekų laidojimo 500 m gylyje projekto (KBS) vystymas ir pasiruošimo darbai truko ilgiau kaip 30 m. Nevyriausybinė Švedijos branduolinių atliekų priežiūros organizacija (MKG) ruošiasi pasinaudoti savo teise blokuoti leidimo išdavimą. MKG atstovų teigimu, įmonė negali užtikrinti saugumo.

Giluminiam atliekų laidojimui nepritaria ir švedų geologas, geofizikas dr. Nilsas Akselis Miorneris (Nils-Axel Mörner). Geologo teigimu, švedų ir iš jų perimta suomių giluminio kapinyno KBS-3 koncepcija paremta klaidinga prielaida, kad kapinynas bus žemo seisminio aktyvumo vietoje ir kad geologinė situacija nesikeis ateinančius 100 tūkst. metų.

Savo pranešime Seime vykusioje konferencijoje „Atominės energetikos iššūkiai aplinkai, sveikatai, ekonomikai ir teisei“ kalbėjote, kad ieškant sprendimų kaip laidoti atominės elektrinėse panaudotą branduolinį kurą ir skaičiuojant seisminių įvykių tikimybę reikia atsižvelgti ne tik į seismologinius duomenis, bet ir paleoseismologinius (paleoseismologija – mokslas, nustatantis tolimoje praeityje vykusius seisminius įvykius pagal uolienas – A.Č.).

Būtent. Seismologų duomenys geriausiu atveju siekia 100 metų, o dažniausiai – tik keletą dešimtmečių. Paleoseismologų duomenys – 12 tūkstančių metų. Jie padeda susidaryti daug aiškesnį vaizdą apie žemės gelmes. Ypač kai kalbame apie laiką, kurio reikia radioaktyvioms atliekoms saugoti – tai 100 tūkstančių metų.

Kaip geologas galiu pamatytį seisminį įvykį „įrašytą“ į  uolienas tik tokiu atveju, Skaityti toliau: “Švedų geologas dr. Nils-Axel Mörner kritikuoja giluminio radioaktyvių atliekų kapinyno idėją“

J.Rigi apie Iraną, “bardaką“, naujas žinių bendruomenes, nacionalizmo pabaigą ir vaizduotės galią

Jakob Rigi – antropologas, kairysis intelektualas, devintajame dešimtmetyje pasitraukęs iš Irano į Vakarų Europą.  Yra parašęs knygą „Posovietinis chaosas: smurtas ir nusavinimas Kazachstane“ („Post-Soviet Chaos: Violence and Dispossession in Kazakhstan“, 2002, London: Pluto Press), šiuo metu dėsto Centrinės Europos universitete (CEU) Budapešte. Demos kritinės minties instituto surengtoje metinėje Naujosios Kairės 95 konferencijoje J.Rigi skaitė pranešimą apie nacionalizmą kaip praeities reiškinį. Pokalbį J.Rigi pradėjo nuo minties, kad kairumas Rytų Europoje – kebli sąvoka, ypač kalbant apie partinę sistemą.

 „Kairiosios“ partijos čia yra persitvarkiusios anų laikų valdančiosios partijos. Žmonės, kurie čia save vadina „kairiaisiais“, sovietiniais laikais buvo partijos nariais, tuo metu jie buvo valdančioji klasė, turėjo privilegijas ir išnaudojo kitus žmones. Lenkijoje yra dvi dešiniosios partijos, kildinančios save iš “Solidarumo“. „Solidarumas“ buvo masinis darbininkų judėjimas, kurį užvaldė tarptautinė ir lenkiškoji buržuazija. Šiai situacijai labai tinka žodis “simuliakras“.

Politika dabar keistas dalykas – niekas nebėra savo vietoje. Buvusios valdančiosios klasės atstovai gali save vadinti socialistais, o šiandieninė kapitalizmą ginanti valdančioji klasė atėjo į valdžią per darbininkų klasės judėjimą ir kildina save iš jo.Viskas susipainioję.

Ar jauni Rytų Europos kairieji, kuriuos sutikote Vilniuje, sugeba analizuoti situaciją neužstrigdami simuliakruose?

Per pastaruosius 30-40 metų įvyko daug esminių, visą pasaulį palietusių permainų. Jos transformavo objektyvųjį suvokimą. Mums reikia naujos paradigmos, naujų sampratų, kad galėtume analizuoti, kas vyksta.

Jauni kairiųjų pažiūrų žmonės turi puikią galimybę iš naujo apibrėžti tikrovę ir ideologinę programą, nes esame situacijoje, kai senoji kairė, tiek socialdemokratinė, tiek stalinistinė, yra bankrutavusios. Jau žinome, kad centralizuotas planavimas neveikia. Paaiškėjo, kad netgi socialdemokratija neveikia.

Visiškai bankrutavo ir dešiniosios krypties programa – neoliberalizmas. Skaityti toliau: “J.Rigi apie Iraną, “bardaką“, naujas žinių bendruomenes, nacionalizmo pabaigą ir vaizduotės galią“