Kodėl verta išaugti nepriklausomybės euforiją. Loren Britton zooidai galerijoje „Si:said“

Jeigu laikas ir erdvė egzistuotų, apie Klaipėdos galerijoje „Si:said“ surengtą Loren Britton (JAV/Vokietija) parodą „Interdependency” (liet. „Tarpusavio priklausomybė“, kuratorė Sylvia Sadzinski, 2020 m. spalio 10–30 d.) būtų buvę verta kalbėtis tik su klaipėdiečiais. Jie galėjo eidami pro galeriją apžiūrėti spalvingus … Skaityti toliau: Kodėl verta išaugti nepriklausomybės euforiją. Loren Britton zooidai galerijoje „Si:said“

Medijų menininkas Udo Noll apie ateities radiją, ištrintas erdves ir atidų slampinėjimą

UdoVarpai, kvietimas melstis, varlių choras, upelis miške, vaikai Kopenhagoje – tokie garsai penktadienį, gegužės 13 d., papildė internetinio projekto radio aporee garsų žemėlapį. Dabar jame tiek pasaulio garsų, kad be pertraukos galima būtų klausytis pustrečios savaitės. Galima klausytis dienos, metų laiko, miesto, pasaulio šalies, temos, galima klausytis kaip radijo, o galima įkelti ir savo įrašytų aplinkos garsų. Sumanymo autorius, Berlyne gyvenantis menininkas Udo Noll sako kasdien išklausantis per parą žmonių į žemėlapį sudėtus garsus – jam tai geriausia pasaulio naujienų laida. Pasaulio garsų radijas – vienas iš antrą dešimtmetį kuriančio menininko kūrinių, jungiančių erdves ir trinančių ribas tarp „ten“ ir „čia“, tarp to, kas buvo ir kas išgalvota.  Kalbėjomės Taline, kur Udo vedė kūrybines dirbtuves iš garso bei architektūros įvykių ciklo „Tuned City“.

[Keli ankstesni] mano darbai  buvo susiję su garsais ir su galimybe dirbti tinkle – tiek technologijų, tiek bendruomenės prasme. Bendruomenės, kurios neriboja vieta ir laikas. Dabar tai jau įprasta, bet tais laikais tai buvo įdomi patirtis – kokias formas, kokius įrankius tokiam bendravimui galima sukurti. Mane domino tinklaveika, taip pat domino ir mokslinis radijo aspektas. Tos dvi sritys susijungė, ir garsas man tapo labai svarbus. O galbūt susidomėjimas garsu ateina dar iš seniau.

Papasakosiu trumpą istoriją iš savo vaikystės. Užaugau mažame kaime, ten kasdien nuo pirmadienio iki penktadienio vienuolikta valandą skambėdavo bažnyčios varpai, o dar kaime veikė radijas. Mano teta, seniūno padėjėja, buvo tos sistemos operatorė. Ji kasdien skaitė kaimo žinias – kas švenčia gimtadienį, kas mirė, kas tuokiasi, ar vyks kaimo vyrų choro repeticija, ar visos vietinių ūkininkų karvės sveikos ir panašiai. Vietinės reikšmės dalykai, kuriuos galėtum rasti mažame laikraštyje. O mes turėjome radiją.

Iš pradžių Skaityti toliau: “Medijų menininkas Udo Noll apie ateities radiją, ištrintas erdves ir atidų slampinėjimą“

E.Müürsepp ir J.Grzinich: Lengviausia pradėti nuo nulio

Meno ir socialinės praktikos centras MOKS Pietų Estijos kaime Mooste veikia dešimt metų. 40 km nuo antro pagal dydį Estijos miesto Tartu įsikūrusiame meno centre gyvena ir kuria iš užsienio atvykę menininkai, vasarą kaime vyksta meno simpoziumai,  MOKS-iečiai rengia paskaitas ir seminarus miestuose. Šiemet MOKS organizuoja vieną iš tarptautinių Talino – Europos kultūros sostinės projektų, garso meno ir architektūros įvykių ciklą „Tuned City“.  Apie šiuolaikinį meną kaime, kultūros decentralizavimą ir kūrybos svarbą auginant bendruomenę – pokalbis su estų menininke Evelyn Müürsepp ir amerikiečių menininku John Grzinich.

Kaip įkūrėte MOKS-ą?

Evelyn Müürsepp: Viskas prasidėjo atsitiktinai. Dalyvavau menininkų rezidentūros programoje Suomijoje. Pirmą kartą pagyvenau užsienyje ir pamačiau, kas yra menininko rezidentūra [kai menininkas kuriam laikui atvyksta į priimančią organizaciją, apsigyvena ir kuria – A.Č.].  Žmogus, kuris Suomijoje tą organizaciją valdė, buvo susižavėjęs rezidentūros idėja ir skatino mane – kodėl nepadarote ko nors panašaus Estijoje? Labai daug diskutavome apie tai, kas yra rezidentūra, pirmą kartą susidūriau, kad menininkai gali turėti savo erdvę ir ją valdyti.

Kai grįžau iš Suomijos, papasakojau tą idėją vienai savo draugei, irgi menininkei, su kuria jau buvome organizavę kartu visokiausių renginių. Iki tol tai buvo vietinės reikšmės įvykiai, mums pačioms ir mūsų draugams. Turėjome patirties, kaip organizuoti mažus renginius, o Suomijoje supratau,  Skaityti toliau: “E.Müürsepp ir J.Grzinich: Lengviausia pradėti nuo nulio“