I.Phipia apie Gruzijos socialinę revoliuciją, sumažėjusią korupciją, mokyklas be pinigų ir roko muziką

Iraklis Phipia – Gruzijos roko grupės “Efemera“ muzikantas, diplomuotas fizikas, vienas iš jaunų žmonių, aktyviai dalyvavusių vadinamoje Rožių revoliucijoje 2003 m. Įsitraukęs į aktyvizmą, aštuonerius metus dirbęs jaunimo nevyriausybinėse organizacijoje ir organizavęs rinkimus studentų savivaldoje, kuri Gruzijoje tiesiogiai susijusi su politine šalies sistema, I.Phipia šiandien dirba švietimo srityje. Lietuvon atvyko į mėgstamiausios grupės „30 Seconds to Mars“ koncertą. Interviu transliuotas 2011 11 16 laidoje. 

Jūsų klausysis žmonės, kuriems žodžiai „revoliucija“ ir „karas“ reiškia „labai seniai“ arba „labai toli“. Ką žodis “revoliucija“ reiškia Jums?

Iš pradžių – euforija. Dabar ji jau praėjo. Tada, 2003-aisiais, prieš Rožių revoliuciją, reikėjo permainų. Jos įvyko – visur, ir vyriausybėje, ir daugelyje kitų sričių.

Kaip pavadinti dabartinę situaciją? Sunku pasakyti, nes žmonės skirtingai vertina. Yra patenkintų, yra nepatenkintų, yra manančių, kad Rožių revoliucija gerai, yra sakančių, kad po jos jiems gyventi pasidarė sunkiau.

Kai kalbame apie socialinę revoliuciją, nes tai – socialinė revoliucija, negali būti kokio nors vieno žodžio, vieno termino, kuriuo apibūdintume tai, kas vyksta. Tai, kas revoliucija vadinta prieš šimtą metų, gal ne visai tinka mūsų Rožių revoliucijai, nes ji ir dabar tęsiasi. Rožių revoliucija – tai reformos, visiškas mentaliteto keitimas.

Pavyzdžiui, dabar žmonės įprato vaikščioti saugiai, įprato, kad visada yra vanduo ir elektra. Jeigu dabar tiekimas sutrinka, žmonės priima tai kaip stresą, kaip katastrofą. Skaityti toliau: “I.Phipia apie Gruzijos socialinę revoliuciją, sumažėjusią korupciją, mokyklas be pinigų ir roko muziką“

J.Rigi apie Iraną, “bardaką“, naujas žinių bendruomenes, nacionalizmo pabaigą ir vaizduotės galią

Jakob Rigi – antropologas, kairysis intelektualas, devintajame dešimtmetyje pasitraukęs iš Irano į Vakarų Europą.  Yra parašęs knygą „Posovietinis chaosas: smurtas ir nusavinimas Kazachstane“ („Post-Soviet Chaos: Violence and Dispossession in Kazakhstan“, 2002, London: Pluto Press), šiuo metu dėsto Centrinės Europos universitete (CEU) Budapešte. Demos kritinės minties instituto surengtoje metinėje Naujosios Kairės 95 konferencijoje J.Rigi skaitė pranešimą apie nacionalizmą kaip praeities reiškinį. Pokalbį J.Rigi pradėjo nuo minties, kad kairumas Rytų Europoje – kebli sąvoka, ypač kalbant apie partinę sistemą.

 „Kairiosios“ partijos čia yra persitvarkiusios anų laikų valdančiosios partijos. Žmonės, kurie čia save vadina „kairiaisiais“, sovietiniais laikais buvo partijos nariais, tuo metu jie buvo valdančioji klasė, turėjo privilegijas ir išnaudojo kitus žmones. Lenkijoje yra dvi dešiniosios partijos, kildinančios save iš “Solidarumo“. „Solidarumas“ buvo masinis darbininkų judėjimas, kurį užvaldė tarptautinė ir lenkiškoji buržuazija. Šiai situacijai labai tinka žodis “simuliakras“.

Politika dabar keistas dalykas – niekas nebėra savo vietoje. Buvusios valdančiosios klasės atstovai gali save vadinti socialistais, o šiandieninė kapitalizmą ginanti valdančioji klasė atėjo į valdžią per darbininkų klasės judėjimą ir kildina save iš jo.Viskas susipainioję.

Ar jauni Rytų Europos kairieji, kuriuos sutikote Vilniuje, sugeba analizuoti situaciją neužstrigdami simuliakruose?

Per pastaruosius 30-40 metų įvyko daug esminių, visą pasaulį palietusių permainų. Jos transformavo objektyvųjį suvokimą. Mums reikia naujos paradigmos, naujų sampratų, kad galėtume analizuoti, kas vyksta.

Jauni kairiųjų pažiūrų žmonės turi puikią galimybę iš naujo apibrėžti tikrovę ir ideologinę programą, nes esame situacijoje, kai senoji kairė, tiek socialdemokratinė, tiek stalinistinė, yra bankrutavusios. Jau žinome, kad centralizuotas planavimas neveikia. Paaiškėjo, kad netgi socialdemokratija neveikia.

Visiškai bankrutavo ir dešiniosios krypties programa – neoliberalizmas. Skaityti toliau: “J.Rigi apie Iraną, “bardaką“, naujas žinių bendruomenes, nacionalizmo pabaigą ir vaizduotės galią“