UdoVarpai, kvietimas melstis, varlių choras, upelis miške, vaikai Kopenhagoje – tokie garsai penktadienį, gegužės 13 d., papildė internetinio projekto radio aporee garsų žemėlapį. Dabar jame tiek pasaulio garsų, kad be pertraukos galima būtų klausytis pustrečios savaitės. Galima klausytis dienos, metų laiko, miesto, pasaulio šalies, temos, galima klausytis kaip radijo, o galima įkelti ir savo įrašytų aplinkos garsų. Sumanymo autorius, Berlyne gyvenantis menininkas Udo Noll sako kasdien išklausantis per parą žmonių į žemėlapį sudėtus garsus – jam tai geriausia pasaulio naujienų laida. Pasaulio garsų radijas – vienas iš antrą dešimtmetį kuriančio menininko kūrinių, jungiančių erdves ir trinančių ribas tarp „ten“ ir „čia“, tarp to, kas buvo ir kas išgalvota.  Kalbėjomės Taline, kur Udo vedė kūrybines dirbtuves iš garso bei architektūros įvykių ciklo „Tuned City“.

[Keli ankstesni] mano darbai  buvo susiję su garsais ir su galimybe dirbti tinkle – tiek technologijų, tiek bendruomenės prasme. Bendruomenės, kurios neriboja vieta ir laikas. Dabar tai jau įprasta, bet tais laikais tai buvo įdomi patirtis – kokias formas, kokius įrankius tokiam bendravimui galima sukurti. Mane domino tinklaveika, taip pat domino ir mokslinis radijo aspektas. Tos dvi sritys susijungė, ir garsas man tapo labai svarbus. O galbūt susidomėjimas garsu ateina dar iš seniau.

Papasakosiu trumpą istoriją iš savo vaikystės. Užaugau mažame kaime, ten kasdien nuo pirmadienio iki penktadienio vienuolikta valandą skambėdavo bažnyčios varpai, o dar kaime veikė radijas. Mano teta, seniūno padėjėja, buvo tos sistemos operatorė. Ji kasdien skaitė kaimo žinias – kas švenčia gimtadienį, kas mirė, kas tuokiasi, ar vyks kaimo vyrų choro repeticija, ar visos vietinių ūkininkų karvės sveikos ir panašiai. Vietinės reikšmės dalykai, kuriuos galėtum rasti mažame laikraštyje. O mes turėjome radiją.

Iš pradžių grodavo [Johan Strauss] Radeckio maršą. Plokštelė buvo labai sena, jau sunku buvo suprasti, kokia ten muzika. Tai būdavo žinių įžanga, o po to visame kaime skambėdavo mano tetos balsas.

Mums tai buvo įprasta, bet jei vėliau kam apie tai pasakodavau, žmonės žiūrėdavo į mane lyg būčiau iš kito amžiaus. Niekas nebuvo apie tokius dalykus girdėjęs.

Radijas mane labai traukė – tie trumpųjų bangų aparatai, kurie atrodė kaip baldai ir turėjo nuostabią bangų nustatymo skalę su nepažįstamų miestų vardais. Jeigu pasukdavai rankenėlę – pasinerdavai į garsų, nežinomų kalbų ir triukšmo jūrą. Tai buvo gražu, leisdavau taip valandų valandas.

Gana anksti supratau, kaip veikia radijas kaip medija, kaip jis perduoda garsą ir triukšmą. Man tai labai patiko. Manau, tai susiję su tuo, ką darau dabar. Tam tikras … nežinau, ar galima būtų pavadinti tai jautrumu garsui, negaliu to paaiškinti, bet man tai labai įdomu. Galbūt tai iš vaikystės.

Kaip pradėjote kurti radio aporee ?  

Pavadinimą radio apore pradėjau naudoti 1999 m. Reikėjo vardo internete, iki tol naudotas buvo ne visai tinkamas, galėjau jį prarasti, todėl nusprendžiau rasti žodį, kuris būtų atpažįstamas ir galėtų tapti mano darbo pavadinimu.

Aporee – sugalvotas žodis iš mano mėgstamo rašytojo, vokiečių avangardisto Hans Erich Nossac, rašiusio po II Pasaulinio karo iki aštuntojo dešimtmečio, knygų. Žodis aporee atsiranda keliose jo knygose ir visada reiškia erdvę ir vietą. Vienoje knygoje tai baras, į kurį eina savo kryptį praradę žmonės. Kitoje – tremties sala, žmonės joje atsiduria ne savo noru. Tai visada nestabili, pereinamoji vieta. Man patiko žodžio koncepcija tose knygose, ji man labai daug reiškė, todėl nusprendžiau savo sumanymą pavadinti radio aporee.

Šis žodis man pilnas vaizdinių ir idėjų, susijęs su literatūra, kuria labai domiuosi, visi tie dalykai susijungė. Esu laimingas, kad radau tą žodį, jis skamba gražiai, yra man reikšmingas, o kartu taip išreiškiau pagarba autoriui.

Taip atsirado pavadinimas, bet tuo metu dalis darbo jau buvo padaryta. Tiesą sakant, gal pavadinimas radio aporee truputį stumtelėjo viską arčiau radijo – paskatino galvoti apie galimas naujas radijo formas. Iki to laiko labai gilinausi į tinkliškumą, dariau viską pats, tuo metu nelabai buvo kas pamokytų, ką gali daryti su internetu, kaip programuoti, valdyti serverius ir viską, ko reikia, kad būtum nepriklausomas. Man tai labai svarbu – turėti savo serverį, savo prisijungimą, tai lyg turėti savo studiją. Kad viskas iš tiesų pasislinko arčiau garsų, kaltas ir pavadinimas – radio aporee.

Ateities radijas

Kaip keičiasi radijas ir koks jis bus ?

Nesu tikras, bet iš to ką matau atrodo, kad nustatyti dažniai gali išnykti. Daug eksperimentuojama su skaitmeniniu radiju. Daugelis žmonių tradicinio, „normalaus“ radijo nebesiklauso, jauni žmonės neturi radijo imtuvų, bent jau Vokietijoje. Radijo stotyse dėl to nerimaujama, nes vidutinis klausytojų amžius didėja, kai kurioms stotims sekasi geriau,  bet didžioji dauguma jų jaunus klausytojus praranda.

Internetas daug ką keičia, pats klausymasis yra kitoks – atsirado galimybė parsisiųsti garsą. Pažiūrėkite į menininkus, kurie savo garsus sudeda internete, pavyzdžiui, į SoundCloud, radiją tai paveiks o gal jau dabar veikia.

Mano naujausi darbai su tuo susiję –  bandau atrasti įmanomus hibridus, derinius tarp vadinamojo „normalaus“ radijo ir tinklaveika paremtų praktikų. Manau, svarbų vaidmenį suvaidins mobilūs įrenginiai, kuriuos galima nešiotis su savimi. Galbūt visas tas technologijas sujungs mobilusis telefonas. Jis jau gali prisijungti prie interneto, veikia kaip grotuvas, naujausi modeliai turi navigaciją.

Šios technologijos susilies į naują radijo formą. Bent aš taip manau – kad mes naudosimės medija, kuri sujungs transliavimą, tinklinį bendravimą ir asmeninį buvimą tam tikroje erdvėje.

Nemanau, kad radijas bus asmeninis tuo būdu, kad kiekvienas klausytojas turėtų savo programą. Radijo žmonės kurį laiką apie tai kalbėjo, galimybė prenumeruoti laidas yra judesys šia kryptimi. Netikiu, kad radijas pagal pareikalavimą būtų labai perspektyvu. Man atrodo, kad žmonėms patinka radijo patirtis – radijas kuria paradoksaliai bendrą klausymosi erdvę. Stebiu, kaip internete žmonėms patinka jungtis į bendruomenes, patinka dalintis, tai kiek panašu į tą patirtį, kai žinai, kad tuo pačiu metu to, ką girdi, klausosi ir kiti.

Klausydamasis radijo žmogus yra vienas, bet žinojimas, kad tūkstantis ar du tūkstančiai žmonių klausosi kartu, yra dalinimasis, nors tu ir nežinai tiksliai, kas yra tie, kurie dalinasi su tavimi. Manau, kad bus daug transliavimo formų, bet laiko matmuo – kad tuo pačiu metu daug žmonių klausosi to paties – bus išlaikytas, ir tai bus vienas įdomiausių dalykų. Priešingu atveju juk kiekvienas gali vaikščioti su savo ausinuku, grotuvu ar kokiu kitu asmeniniu garsų šaltiniu, žmonės ir dabar taip daro, bet tai ne radijas. Radijas yra ir socialinė, bendra praktika. Tai visai kas kita, negu klausytis asmeniškai parengtos programos savo ausyje.

Šis aspektas – klausytis ko nors tik tam tikru metu ir galbūt tik tam tikroje vietoje – ateityje išliks kartu su žinojimu, jog kiti irgi klausosi to paties šiuo metu arba būtent ten, kur esi. Gali būti, kad tokios spontaniškai susikuriančios bendruomenės bus interaktyvesnės, atsiras naujų įsitraukimo formų, bet manau, nors negaliu to įrodyti, kad radijo klausymasis ateityje nebus totaliai individualus.

Keičiasi ir santykis tarp transliuotojo ir klausytojo – dingsta hierarchija.  Daliai radijo žmonių tokios permainos atrodo grėsmingos – jei radiją tinklaveikos visuomenėje gali kurti kiekvienas, kam svarbu kokybės kriterijai ir profesionalumas?

Tas pats klausimas keliamas žurnalistikoje apskritai. Bendros nuomonės neturiu, priklauso nuo situacijos. Iš milijono tinklaraščių didžioji dalis gal beverčiai ir paiki, bet tarp jų bus tikrai nuostabių, kuriuose yra vertingos informacijos. Negaliu pritarti tam verkšlenimui ir skundams, kad esą dingsta kokybė.

Internete esu išgirdęs, perskaitęs, pamatęs tiek įdomybių. Pavyzdžiui, youtube – ten yra fantastiškų dalykų, taigi, nėra klausimo, ar youtube yra gerai, ar blogai, ar youtube žudo televiziją, ar internetinės stotys žudo tradicinį radiją. Taip, gal jos keičia galios sistemą, gali būti, bet jei atvirai – man tai nelabai rūpi. Tikiuosi, kad bus lėšų mažoms radijo stotims ir galėsime ateityje klausytis per jas įdomių dalykų, bet negaliu suprasti tų žmonių, kurie bijo prarasti įtaką.

Taip gali atsitikti, tai jau vyksta, bet nemanau, kad dėl to kiltų bendra kokybės problema. Viena medija patiria spaudimą ir keičiasi, ateina nauja karta, naujos technologijos, ateina permainos. Ta pati diskusija vyko, kai vienuolynuose ranka perrašinėtas knygas pradėta spausdinti.

Visada vienai technologijai baigiantis ir iškylant kitai vyksta kova, žmonės, kuriems teks šį tą prarasti, baiminasi. Žinoma, tai labai svarbūs klausimai, svarbu, kad išliktų žurnalistikos kokybė ir turinio kokybė apskritai, tai juk labai paprasta – gera girdėti gerus dalykus. Tačiau tai ne technologijų klausimas.

Jeigu kiekvienas gali kurti laidas, tai dar nereiškia, kad kiekvienas jas kurs. Akivaizdu, kad atsiras žmonių, kurie stengsis, kad būtų kuriami geri dalykai, kad bus žurnalistų, kurie prieš rašydami atliks tyrimą ir sudėlios viską teisingu būdu. Ne, aš nebijau, aš laukiu, aš džiaugiuosi matydamas tas permainas. Įdomu stebėti besivystančią mediją, visuomenė internetą naudoja dar tik dešimt – penkiolika metų, nuostabu matyti, kaip medija pradeda savo gyvenimą, galėti  pakeisti dalykus, padaryti įtaką.

Ištrintos erdvės

Kiek garso įrašų šiuo metu yra radijo aporee svetainėje?

Apie 10 tūkstančių – tai daugiau, negu tikėjausi pradėdamas šį projektą. Skaičiai nedaug tepasako, bet daugelyje tų įrašų yra labai gerų ir įdomių garsų iš viso pasaulio.

Tai paneigia pesimistinius svarstymus, kad esą jokio skirtumo kur dabar esi – vietos, o kartu ir garsai jose vienodėja – kuo garsiškai skiriasi prekybos centras ten ar čia. Radio aporee vertė auga kasdien, nes aplinka keičiasi, kai kur garsai jau gula sluoksniais vieni ant kitų, ateityje bus galima užsiimti garsų archeologija.

Pradedamas neturėjau tikslo sukurti puikaus archyvo. Tikėtina, kad tai atsitiks savaime. Kaip ir sakei, visos vietos tampa vienodos. Tai įdomi tema, tai reiškia, kad kai prarandi vietos jausmą, visos vietos ima tau atrodyti vienodos,

Tam tikros erdvės miestuose – pavyzdžiui, prekybos centrai ar stotys – turi apibrėžtas funkcijas. Atrodo, kad jos bando sunaikinti erdves, kurios yra tarp jų –  pereinamąsias erdves. Apibrėžtos erdvės skatina tave atlikti tam tikrus veiksmus, kuriuos ten privalu atlikti – pavyzdžiui, pirkti. Tai rinkos, vartojimo, funkcijų vietos.

Labai gerai prisimenu, kaip gimė pirmasis radio aporee eskizas. Stebėjau gatvę. Mačiau žmones, išeinančius iš kavinės ar metro ir skubiai dingstančius namų tarpduriuose. Svarsčiau, kad  visos tos tarpinės, pereinamosios vietos, yra tarsi prarastos, nereikšmingos. Funkcionaliosios, apibrėžtosios erdvės atima iš jų sodrumą, turtingumą. Netgi tai, kas yra už kampo kitoje gatvėje, kokia nors smulkmena, pro kurią praeini kiekvieną dieną neatkreipdamas dėmesio, slepia savyje tūkstančius istorijų ir idėjų žmonių, kurie praeina pro šalį kasdien ar kurie ten kada nors gyveno.

Norėjau sukurti ką nors, kas leistu pajusti tarpines, pereinamąsias erdves, su jų sluoksniais ir srovėmis, su daiktų skambėjimu, su žodžiais, mintimis, garsais. Svarsčiau, ką galima padaryti. Pagalvojau apie žemėlapį. Tuo metu jau buvo Google žemėlapiai, buvo galima juos naudoti programuojant. Patobulinau savo programavimo įgūdžius, tokia buvo pradžia. Turėjau idėją mintyse ir ausyse, norėjau išgirsti, kas yra tarp (in-between).

Bandžiau viską programuoti taip, kad žmonės galėtų lengvai naudotis – pridėti garsą radio aporee svetainėje labai paprasta, nereikia gilintis į jokias technologijas. Kadangi viskas dažiausiai veikia be mano įsikišimo, vadinasi, pavyko neblogai.

Svetainėje radio aporee dabar galime nemažai sužinoti apie pereinamąsias vietas ir smulkmenas kai kuriose pasaulio vietose. Galima išgirsti, kaip žmonės klausosi pasaulio.

Kartais svarstau, kas tokį garso žemėlapį skiria nuo vaizdo žemėlapio, kodėl klausymosi patirtis tokia intensyvi? Juk kartais tie garsai nėra kuo nors ypatingi, kas nors iškišo mikrofoną pro langą ir įrašė aplinką. Žmonės klausia – kas ten įdomaus, o aš sakau – tu paklausyk. Tu tik įsijunk radio aporee ir paklausyk, ir pamatysi skirtumą tarp garsų ir vaizdų žemėlapių. Jeigu žiūri nuotraukas, stebėk, kiek išlaikai dėmesį vienam vaizdui  – dvi sekundes, penkias? Tada eini prie kito. O radio aporee klausytojai patvirtina, kad jie dažniausiai išklauso viso garso, kuris gali trukti ir penkias minutes. Klausydamiesi mes įjungiame ir geografinę vaizduotę, juk turime žemėlapius savo galvose, mums jų reikia, kad susigaudytume, kur esame.

Žmonės klausia, kodėl nepasirinkau programos Google Žemė, kur vaizdas trimatis, arba žemėlapio su detaliu gatvių vaizdų. Atsakau, kad noriu paprasto žemėlapio, nereikia tų vizualinių detalių. Man patinka geografinė vaizduotė, kuri veikdavo, kai pirštu vesdavau per žemėlapį mokykloje, joje yra šiek tiek netikrumo dėl erdvės ir vietos. Radio aporee tas netikrumas taip pat egzistuoja.

Tu pasineri į garsą, klausaisi jo, esi ten ir dabar, iškart įsivaizduoji, kokia ten erdvė, kokia situacija – juk garsas pateikia labai daug informacijos apie aplinką. Bendrauju su daugeliu žmonių, kurie deda savo garsus į radio aporee, žinau, kad ir jie mėgaujasi tuo, jog tas, kuris įrašinėja, ir tas, kuris klausosi, tarsi sutampa erdvėje. Visa tai sukuria labai intensyvią klausymosi patirti, klausytis – tai beveik tas pats, kaip ten būti.

Kodėl svarbu važiuoti iki galo

Kas Jums padarė didžiausią įtaką kaip menininkui ir žmogui?

Vienoje vokiečių autoriaus [Wilhelm] Genazino knygoje pagrindinis veikėjas nešioja ant krūtinės lentelę su užrašu: “Prašau, neklausinėkite manęs apie mano vaikystę”. Bet kad jau pats pradėjau nuo istorijos apie radiją savo vaikystės kaime…  :)  Užaugau mažame kaime, ten buvo daug gražios gamtos, galėjai eiti į sporto klubą, bet ten buvo nedaug dalykų, kuriais galima būtų domėtis – kalbu apie dvasinius, intelektualinius dalykus.

Laimei, turėjau draugų, kurie daug kuo domėjosi, mes skaitėme knygas ir jos mus pakeitė. Skaitėme knygas, kurias sunkiai galėjome suvokti. Būdami šešiolikos, skaitėme [Ernst] Bloch –  bandėme skaityti, nieko nesupratome, bet jo žodžius įsidėmėjome, mums tai buvo būdas išsiskirti. Taip mes patys save atskyrėme nuo visko, kas kėlė mums nuobodulį. Tokia buvo mūsų pradžia, visiškai pretenzinga.

Taip pat domėjomės poezija, labai natūraliai. Skaitėme [Georg] Trakl, [Reiner Marija] Rilke, taip pat romantikus kaip [Joseph Freiherr von] Eichendorff. Tekstai buvo susiję su karštovaizdžiais, kuriuose gyvenome, o skaitydami sužinojome, kad yra ir dvasiniai kraštovaizdžiai. Tikri kraštovaizdžiai persikėlė į poezijos knygas ir per jas vėl pasiekė skaitytoją – man tai buvo puiki patirtis. Taip pradėjau domėtis literatūra, labai gilai, ypač poezija.

O kas įkvepia dabar?

Dabar mane įkvepia ribinės zonos – ten, kur dalykai keičia vieni kitus, pavyzdžiui, miesto pakraščiai, juose slypi daug galimybių, tai pažadina nežinomo požiūrio idėją. Man patinka važiuoti traukiniu iki paskutinės stotelės, kur viena sistema pasibaigia. Mane domina sienos, ribos, ir ne tik teritorine prasme –  to galima rasti literatūroje, kine ir garsuose, bet taip pat ir kasdieninėje aplinkoje – tokių zonų egzistuoja visur.

O dar mane įkvepia mano vaikai. Jie į pasaulį žiūri visai kitaip, galiu daug ko iš jų pasimokyti. Jie neturi išankstinių nuostatų, gera stebėti juos ir mokytis… laisvės, taip, turbūt tai tinkamas žodis.

Ką darote, kai prieinate vienos sistemos pabaigą? Išlipate iš traukino ir einate pažiūrėti, kas toliau, ar grįžtate atgal?

Paskutinį kartą tai buvo Taline.Yra toks pakrantės rajonas Kopli, buvau matęs tą rajoną tik žemėlapyje, ten baigiasi viena tramvajaus linija. Nusipirkau 72 valandas galiojantį bilietą. Taline esu pirmą kartą, traukiniu važiuoti labai gerai – matai, kaip keičiasi miestas. Nuvažiavau iki galo, įrašiau garsų, o tada  radau mažą barą. Sovietinio stiliaus betono pastatas, bjaurus ir purvinas, buvo neaišku, ar ten apskritai kas nors yra. Užėjau ir išgėriau kavos, prie žaidimų aparatų buvo žmonių, bet su jais nepasikalbėjome. Ta vieta man yra atskaitos taškas, nuo kurio pradėjau tyrinėti Kopli rajoną, tai uosto zona, ten yra ir jūrų laivyno teritorija, į kurią netyčia užklydau. Čia paribys, ne tikras pasienis, o tokia erdvė, kur kažkas baigiasi, o kažkas prasideda. Vėliau išgirdau, kad Talino gyventojai retai lankosi Kopli rajone, jiems jis atrodo daug tolimesnis negu man. Aš ten eisiu kai tik galėsiu. Negaliu paaiškinti, kodėl, bet faktas, kad jis traukia.

Apie planus ir slampinėjimą

Ką veiksite šiemet?  

Dažniausiai neatsakau į klausimus apie šių metų planus, nes man būtų sunku susidaryti planą net artimiausiam mėnesiui🙂. Bet kalbant bendrai – toliau dirbsiu su radio aporee,  ypač su naujausiu sumanymu, kurį pristatau Taline – radijo miniatiūros mobiliems (miniatures for mobiles). Tai dar tik kuriama hibridinio radijo platforma, sujungianti mobilias ir kompiuterių technologijas, radio aporee garsus ir žemėlapį. Klausytojas turi išeiti į lauką, į miestą, kad išgirstų radiją. Techniškai tai labai sudėtinga, dirbsiu keletą mėnesių.

Tuo pat metu dirbsiu kartu su Vokietijos radiju Deutchlandradio Kultur, būtent šią technologiją naudojame radijo spektakliuose, esu įsitraukęs į du pastatymus, ten susijungia įprastas radijas, tikras teatras ir radio aporee. Darbo bus iki rugsėjo, tuo pat metu dirbant prie platformos radijo miniatiūroms, nes tai susiję. Čia dvi skirtingos veiklos, bet ta pačia kryptimi. Reikia padaryti daug technologinių dalykų, mieliausiai darau tai naktimis, vienas.

Sekinantis darbas…

Ne ne, jeigu viskas veikia kaip turi būti, čia kaip atostogos. Sekina dalykai, kurių nenori daryti, bet privalai. Net viena tokia diena gali būti sunki, o kai kurie žmonės taip gyvena visą gyvenimą. Aš visada stengiuosi, kad man sutaptų – kad turėčiau rūpintis dalykais, kurie man patinka. Ne visada pavyksta, bet šiuo atveju yra būtent taip.

O dar dirbsiu darydamas šitą platforma internete viešą ir prieinamą kiekvienam ir ją pristatinėdamas. Tai ne komercinis projektas, norėčiau, kad žmonės, kuriems tai įdomu, ir kurie turi idėjų, galėtų įsitraukti. Noriu pristatyti ir pažiūrėti, ar žmonės mato čia galimybių sau. Pradėjau šį projektą, nes noriu išgirsti radiją, kurio klausydamasis gali pasivaikščioti po kitų žmonių idėjas, mintis, svajones ir darbus, tuo pačiu metu gyvendamas savo namuose ir eidamas į parduotuve. Išgirsti dalykus, kurie yra pakeliui. Tai susiję su flâneur (slampinėtojo – a.č.) idėja ir situacionistais, Grįžtant prie klausimo, kas man darė įtaką – tie rašytojai tikrai paveikė mane.

Kaip tik norėjau paklausti apie flâneur…

Taip, tai svarbu, Georges Perec mokė – jeigu neturi jokios idėjos, sėdi kavinėje, tavo galva tuščia, nieko nematai ir negirdi, tai pradėk nuo bet kurios mažos detalės, žiūrėk į ją, aprašyk ją, stenkis nesusidaryti bendro vaizdo, lik prie smulkmenų. Jeigu tai padarysi, bus tobula, nes taip tu atrasi daiktų sodrumą. Mėgstu jo knygas, vokiškai „Träume von Räumen“, o prancūziškai… pamiršau („Espèces d’espaces“, 1974 – a.č.), tai tarsi instrukcijos, kaip patirti erdvę, jeigu pasibaigia idėjos, man tai labai patinka.

Taip pat ir Walter Benjamin Berlyno prisiminimai, neseniai vėl juos skaičiau, kai kurie jų pilni garsų aprašymų. To, ką jis girdėjo, ten daug daugiau, negu ką jis matė,  pavyzdžiui, durų garsas, berods, jo senelės namuose, gražūs, sodrūs garsų ir jų prisiminimų aprašymai, tiesiog panirau į to laiko garsų žemėlapį. Gražu… Tos koncepcijos, ne, ne koncepcijos, nežinau nieko apie koncepcijas, tos gijos, kurios sujungia –  jas iškart gali suprasti – mane paveikė. Man patinka būti taip paveiktam.

Ar apsilankysite Lietuvoje, galbūt irgi su kūrybinėmis dirbtuvėmis?

Taip, niekada ten nebuvau, tai jau priežastis atvykti. Galėtų būti kitas žingsnis po to, ką darome čia, Taline. Patikrinti, kaip viskas veikia techniškai, kokios įmanomos formos, kaip galima sukurti garso kūrinį viešai erdvei, kurioje klausytojas juda. Tai tikrai sunku padaryti, klausytojas nebėra pritvirtintas prieš radijo aparatą, bet laksto aplink ir gali visiškai sugriauti tavo planus ir koncepcijas.  Labai įdomu išmokti su tuo dirbti, suprasti, kaip režisuoti radijo spektaklį judančiam klausytojui. Noriu tai tęsti.

Interviu transliuotas 2011 05 11 laidoje.

Udo Noll darbai

Apie pastebėtas klaidas ir netikslumus parašykite audcep kringelis lrt.lt , ačiū🙂